Neoriginaliausių Lietuvos grupių konkursas 2019

vaizd

Prieš prasidedant konkursui, rašėme, kad kombinuotai su Muzaku sukirtome rankomis bevystančios vasaros lengvai atrakcijai. Atkreiptina šio anti-konkurso negatyvioji savybė: suteikiama proga akcentuojant trūkumus rinkti antipatiją, todėl atsijojimas už borto savaip tampa pergale. Pati ‘ne/originalumo’ sąvoka, tiesa, yra nepatogiai paslanki, bet šiuomkart į ją sudėta piktnaudžiaujanti ir vulgaria virstanti pastanga negrabiai sekti akivaizdžiomis įtakomis ir atsisakyti (arba nesugebėti) vizionieriškai plėtoti kūrybinių užmačių, kurios tetampa inertišku neįsimintinumo bruožu ir bent sąlyginio išskirtinumo stoka, muzikai atsiliepianti tuščiavidurio ir nesavybingo charakterio plyne. Taip pat primintina, jog atrinkti projektai yra mūsų pasverto ir atsitverto vertinimo ribose, tuo nesitaikant į galutinį normavimą, nes visi puikiai nutuokiame, kad Lietuvoje originalumu pasižyminti grupė neegzistuoja.

Kaip balsavusieji etapų tėkmėje procesualiai daigojo ir titulavo projektus, galite žvilgtelėti toje pačioje Muzako FB paskyroje, o čia pagal eiliškumo ir klausytojų preferencijų nulemtą hierarchiją sudėjome dalyvavusių grupių aprašymus.

16. Wifebeater
Be viso to dirbtinai save provincializuojančio redneck’iškumo, įmanyto jau vien pavadinime, jų muzika yra nesunkiai užmirštamos ir į traktoriaus padangų suslėgtą purvą įtvokstos bliuzinės pentatonikos, vaikščiojančios aukštyn-žemyn, aprėdytos tradiciniu plerpiančiu fuzz’u ir iš lėto slankiojančios abejingumą sėjančiais konservuotais pjausniais. Turbūt Audriaus Bačiulio — žymiausio vietos konspiratologo — mėgstamiausia grupė.

15. Anaphora
Amžinosios jaunystės varovai, iš grotuvų neiškrapštantys Godsmack ir Disturbed. Nykstančiosios nu metal ir post-grunge padermės, Vakaruose reartikuliuojamos trap metal ir emo rap gūsiais, pasyvūs kvėptelėjimai, verčiantys galvoje sukioti tik paskutiniojo mamuto spazmų metaforą, o ne tokią niekaip nepalaidojamą, užsuktuose praeities stiklainiuose trokštančią muziką, per silpną net atminties pėdsakams.

14. Frank Fitts
Pasaulyje kantrybės nesueikvojantis pop punk yra besislapstantis raritetas, o Lietuvoje, kaip demonstruoja Frank Fitts, jis tuo labiau neaptinkamas. Subžanro realizacija jų atveju dar pavadinama garage rock, bet šitai veikiau tik techniškai indikuojama grupės įrašuose, nuskambančiuose, tarsi būtų nerangiai įrašyti garaže. Jei jų Offspring’iškų priedainių metu mintyse tiesiasi skeitparko rampų nuolydžiai ir raiščius traukantys lentų kickflip’ai — tiek to.

13. ba.
Kai nieko naujo ir gero nesugroja — nieko naujo ir gero nebepasakysi. Vejantis páskui nupigintos mados uodegą Bandcamp’e surašyti dainų pavadinimus didžiosiomis raidėmis dar nereiškia, kad atliekama muzika yra kažkuo plačiau reprezentatyvi ir, tuo labiau, didi: sekinantis, klampus ir formule užspaustas rokas, kurio šaknų ir atitikmenų toli dairytis nereikia.

12. Babilono Vartai
Saulės šviesa, taika, meilė ir Jah — išties nepatirtas regio grupės repertuaras. Išvystėme konspiracijos teoriją, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje nelegalizuojama marichuana — tokios grupės nebeturės apie ką dainuoti ir nebus kam pagal užklausą gaminti vaibo pelningose chill zonose bei rengti koncertų visokiuose Baltuose Drambliuose. Be to, jokios nuovokos, kad rastafarizmas yra religinių įsitikinimų sistema su regioninė tradicija, o ne atsipūtusio gyvenimo būdo prisiėmimas bei soundsystem’o atsisukimas. Peace!

11. jautì
Nemenkai laiko atseikėta įgusti juos diferencijuoti nuo Abudu — tik tam, kad racionaliai galėtume suprasti, jog jie nesiskiria. Dar, sekant paauglišku tempu, probėgšmiais primena ir Frank Fitts — radijo megahercams draugiškas deminutyvinis rokas, ne daugiau — nors dar ir kažkodėl įsidrasinamas išskelbti save math rock’u, kuriuo LT niekuomet negalėjo pasigirti. ‘Too Fat to Run’ nesudėtinga atpažinti kaip vieną tų albumų, kurie sugeba rastis lietuviškos muzikos metų topuose, nes nepakliūva ką prideramai į juos krauti.

10. Deeper Upper
Kadangi šiame paliktų neužmaskuotų klaikių įtakų įminimo žaidime tai vėlgi esti tik Colours of Bubbles itin ataidintis pusfabrikatinis atvejis, kolektyvas nėra vertas gausaus nei klaviatūros, nei, juolab, galvos lankstymo ar laužymo. Lyg tyčia ‘deep’ ir ‘up’ antonimus įgarsinantys saloniniai šmoteliai ne(iš)reiškia nieko svariau, nei tik prie biuro stalo smigtelėjusį persidirbėlį.

9. Autism
Esamajame aplinkiniame kontekste grupė galbūt nugriaudi kiek išskirtinai, tačiau nekapituliuoti šiai aberacijai leidžia vis irzlesne besidaranti suatmosferinto metalo banga, iš kurios purslų įtikinamai ir akcentuotai nosis iškiša tik vienetai. ‘Have You Found Peace?’ — klausia naujausio šiemetinio albumo pavadinimas; atsakymas neigiamas, nes ramybės dėl neįstabiai įgyvendintų tendencijų nerandame.

8. Goat Metamorphosis
Bongai ir ožkos. Grupė ant tiek nusėda į aptrūnijusį stoner/sludge pradžiamoksliškumą, kad galėtų su Wifebeater jungtinėmis pajėgomis konsultuoti klausimais, kaip imtis kurti cliché groovy metalą, kuomet laisvesnes dainų įžangas nuspėjamai keičia aitri sunkenybė su skurdžiais akordais, primenančiais, kad svaigaus dūmo era jau ilgokai semia pati save.

Ironiška, kad jų slogiose kompozicijose yra 0% metamorfozės — tik pelke ilgai tįsiama ožka (neslėpsime — patinka ši animistinė metafora), dvėstanti sąlyginai ilguose įrašuose, per kuriuos lengviau išsirinkti klausymuisi alternatyvią veiklą, jei tik nespėji prasmegti žemais dažniais užkočiotame dirbtiniame rūke. Vienintelis privalumas: motyvuojanti paskata prisiminti iš tikrųjų malonų stoner’į (juokaujame, tokio nesama). Vienžo, GM kramtosi kaip pernelyg sausas ir nedakeptas spacecake’as, kuriame dar ir stinga esminio ingrediento.

7. Solo Ansamblis
(Per) dažni mūsų Instagram memų anti-herojai. Projektas, kuris tarp merch’o švystelėjo ir savo naujausio singlo… kojines. Vadinami iš piršto laužto naujadaro ‘sad dance’ atstovais ir linksniuojami kažkuo išskirtiniais, tačiau ansamblio kūryba nė sprindžiu nespinduliuoja nei ‘išjaustu’ liūdesiu, nei pagauliu mojimu pašokti nudėbus akis į nuvaksuotą paties atspindį Doc Martens’uose. Be įprasto palyginimo su Depeche ModeViolator’, toji įritminta poetika primena tik baisiausius Foje košmarus.

‘Eskalatorius į dangų’ išeskaluoja tik indiferentišką nepasitenkinimą ir raukymąsi, o tų kelių hitų vinys turbūt ir palaiko aktyvų koncertų grafiką. Kur bepasuktų šie oksimoronu pasivadinę neo-romantikai, vis atsitrenkia į tą patį, nuo ko vėlyvaisiais septyniasdešimtaisiais prasidėjo minimal wave: džiovintos vieno takto putros su netirpstančiu geiduliu pabrėžinėti sintetinius elektronikos tvinksnius, tuntais vedžiojant Lietuvoje vėl vis garsiau šnopuojančius parametrus: naktį, tamsą, vienatvę ir tai, kas tampa pagrindine Solo Ansamblio keliama pasekme — liūdesį.

6. Fire It Up
Hell yeah, rokenrol! Savo ‘laukinių šernų’ ideologija neiššoka aukščiau populiarių klasikinio hardroko grupių tribute projektų kalibro, užtaisančio kabako lankytojų kondiciją. Gilintis į turinį tampa problematiška, nes muzikoje gylio esti tiek, kiek grindinio trinkelėje — tik gitarinius virpesius atmušinėjanti plokštuma, dar ir spėjusi apanglėti. O vietoje svilinančių liepsnų — tik atvėsęs ir suskeldėjęs asfaltas, kuriuo ką tik neatsigręždami prabirbė baikeriai.

Kai sodybėlės daržinėje laikomas Harley-Davidson jau pragyvena ne pirmą jaunystę ir demonstruoja elementariausius nuovargio ženklus bei galimų veiksmų stoką, tačiau tu vis vien jį išdidžiai apsižergi ir didini nukaršusio plieninio kuino (gal labiau mulo) apsukas, nors nejauti, kaip po šio sutrūnijusio šiknabirbio sėdyne viskas jau trupa ir byra į šonus — šitaip skamba šie nutrūktgalviškieji piromanai. Tik kur ta ugnis, apart cirkinio fakyro, primenančio žmogų-fakelą?

5. Freaks On Floor
Nors ir suvokiamai išproduktintas, bet vis vien neįtikimas viena-nuo-kitos-neatskiriamų-dainų muzikinis atavizmas — kažkoks maksimaliai banalus anomalinis likutis, užsibuvęs arba nepastebėtas klonavimo įrenginio kertelėje, arba žaliavų perdirbimo ceche. Anglų kalboje tam apreikšti egzistuoja parankus žodis, įsikandamas ir pičforkinių apžvalgininkų — uninspired.

Amneziją sukeliantis ‘Laisvės pikniko’ garso takelis, eilinio banko organizuojamo maratono erzeliu susimagnetizuojantis su ne ką geresniais kaubojais — vėlyvaisiais The Black Keys, o jei įsijungsite ‘Dance All Night’, jums smogs Phil Collins eros Genesis, ir viso to komplimentais nepavadinsi. Besiraukšlėjanti tradicija kažką išlaužinėti numazgotomis indie moduliacijomis, neišgelbėjamai vienodėjančiomis tau sukant ‘Geriausios lietuviškos’ YouTube grojaraštį. O šiaip — žr. Colours of Bubbles aprašymą.

4. Alcotopia
Simetriškas aštriabriaunis plieninis logotipas su kalaviju/kryžiumi per vidurį, supamas žiežirbų, o dainose vienas po kito ugningai žiba heavy/speed metal standartai, visą albumą išburiantys į vieną išlydytą dainą su protarpiniu aukštatoniu melodingumu, geležiai pamažu slystant iš pumpuojamo raumens gniaužtų — atspėkite, kas? Judas Priest 1982-aisiais? Ne, Alcotopia 2019. \m/

Hipertikroviškas metalas iš didžiosios ‘M’, tiksliau, kaip aprobuoja foruminis kodeksas — mitalas. Stafkės ir tempų kaita yra lyg važiavimas čekoslovakišku sausakimšu troleibusu karštą ir tvankią vasaros dieną; erdvės kvėpavimui bemaž nepalikta, užtatai kuo puikiausiai gali užuosti prakaitą. Intencija kurti energingą thrash’ovą produkciją su power metal špargalkėmis nenuveda į nieką kitą, kaip tik staigiai apninkantį nenumaldomą norą išjungti. Sunku su tuo sunkiuoju metalu.

Springdami dulkėmis nuoširdžiai nebenumanome, ką dar priderėtų rašyti apie šią distopinę anti-kornukopiją (ne, ne Korn’ų kopiją, bet vis vien kopiją kur kas prastesnių projektų), sugebėjusią nelauktai nueiti taip toli. Idėjos akumuliuoja idėjas, todėl galbūt iliustratyvu, kodėl, konkurso komentatorių žodžiais, ‘MAX copywrite’ plunksna nebeklauso — matyt, ji nudegė nuo (t)rūkstančio metalinio greičio, perkaito nuo pripūstų promilių ir sušlapo nuo nukratytų ilgų sruogų. *tarp pasvirų brūkšnių įsitaisiusi ‘m’ raidė*

3. Abudu
Nemenkai laiko atseikėta įgusti juos diferencijuoti nuo Jautì — tik tam, kad racionaliai galėtume suprasti, jog jie nesiskiria. Na gerai, ši nusimaukšlina sportinę kepurėlę ir turi lėtesnių bei svajingesnių intermezzo, tačiau iš esmės kūriniai vienas po kito iškalbingai atskleidžia, kad didžiosios dalies šiandienių šalies roko grupių dainų struktūros ir ypač priedainiai suskrebenti pagal tą patį sąstingio template’ą — nesvarbu, ar linktų į psichodeliką, ar į indie, ar tūnotų garaže.

Norėtųsi įstengti galutinai išsikapanoti iš grupių KedrostubùrasŠuo LeilaMellow Yellow Daffodil potvynio, bet kelią pastoja apatiškai ‘gaivališkieji’ Abudu, po papildomų perklausų imantys priminti dar ir ba., už kurių nugarų velkasi 41 Rūsys — ‘žvaigždžių’ išsidėstymas tragikomiškas; daug jizz-jazzovų akordų patampyti ant scenos lipančių vardų, bet gamyklinio efekto, be jokių pasiūlomų priešnuodžių, vis dar esama tik vieno ir to paties: https://www.youtube.com/watch?v=iVlu676mODc

Paletėje į vieną masę sutrinant per daug nederančių spalvų, išsiteka riebus pamazgų spalvos blynas, su kuriuo nieko kreatyvaus dažniausiai jau nebenuveiksi — tenka nuplaudinėti. Tik kliūva nelengva užduotis nusiplauti tokį skambesiuką skambesėlį, kai dar ir akys žvyro pilnos, kaip pavadintas jų 2017 m. albumas, bent jau išsiskiriantis įdomesniu viršeliu. Vietoje viso to siūlome klausytis mūsų redkolegijos protėvių-pionierių-pirmtakų megahito: https://www.youtube.com/watch?v=pQxSHu9FFgg — vis linksmiau nuteikia, nei toji pati promenada roko morge.

2. Colours of Bubbles
Egzistuoja bemaž tam, kad įnertų į tuščius Kalnapilio Nealkoholinio Summer Selection renginių serijos laukelius. Vis dar neatsistebimai tebeprašmėžuojanti grupė, nepritinkanti niekam daugiau, nei, vieno mūsų komentatoriaus žodžiais tarstelint, ‘madingam palingavimui neinvestuojant savęs’. Post-punk revival, jokia paslaptis, užima aukštą poziciją mūsų švelnios neapykantos skalėje, bet nusvyra rankos matant, kokią ūmią formą žanro reverberacijos turi Lietuvoje.

Panašios grupės interneto memografijoje atsiduria ‘White Boy Facts’ užkaboryje. Pavyzdinis foninės muzikos modelis, besiskanaujantis panašiai, kaip prekybos centruose siūlomi užkandžiai, smeigti dantų krapštukais. Kūryba plonytė ir permatoma tarsi burbulo plėvė — tik kad nespalvota ir dar verčianti garsiniais daltonikais, o patys gabalai lengvu kinematografiniu tonu parašyti užpildyti vestibiulio laukiamąjį, kuriame, be abejonės, labiau norėtųsi tylos.

Taikieji apdovanojimų statulėlių susirinkėjai ir bičiuliški šypsenų dalintojai, kaip ir atitarė pats Muzakas, ėdantys širdis — iki ausų neprisikasa, nes suveikia instinktyvi savisauga nešti kudašių nuo Forum Cinemas kilimine danga atsiduodančių aranžuočių. Panašios dabartmečio berniukgrupės jau nuo pat starto nebuvo nieko šviežio, o štai dabar tam susidarinėja mūsų jau nesyk nutašytai pavardinta mimetinės apokalipsės pamaina, kuria irgi nepavyksta būti patenkintiems bei pasidžiaugti, nes beorių sriegių suvarpytas turinys, ‘Garažais’ ir ‘Inkubatoriais’ išlaikantis žemumų konstantą, blokuoja tiek tolimus, tiek artimus metimus.

Mintyse vedžiotas totalizatorius nenumatė šios amžinai tuščios spalvinimo knygutės išvysti ‘konkrečios stumyklos’ tamsybių viršukalnėje, nusėstoje, kaip pati Džomolungma, irimui nepasiduodančiomis atliekomis ir amžiams strigusiais motyvuotais nelaimėliais. Klausytojų publikos turbūt spėta išaugti iš šių, kad ir kaip nušveistų, bet vis tiek nerangių post-jangle harmonijų, tačiau priaugta prie kitų finalininkų Flush Bondage — tikras kartų mūšis. Žvanga ašmenys, skimbčioja pentinai ir caksi ištraukti revolveriai: ar kils burbulai nesusprogę?

1. Flash Voyage
Debiutinio albumo ‘branda’ reiškė tik gynybinį žingsnį link vesterniškos neo-psychedelia, kuri, kaip kadais memu pastebėjo ir Muzakas, stačiai primena tą patį Garbanotą, išvengusį šio sąrašo tik dėl savotiško lokalių stiliaus pionierių statuso. O Flash Voyage pavadinimas leidžia spėriau įsisavinti pačios kūrybos klausymąsi ir apdorojimą — itin žaibiškai vykstelėjanti kelionė, verte netrunkanti ilgiau mirksnio; toks viso to ir ilgalaikiškumas.

Grupė viliokiškai pasirašo, kad jų muzika turėtų mus katapultuoti į tolimiausią dykumą. Neprieštaraujame, taip ir nutinka: monotoniškų garsų apsupties dėka atsiduriame sausros nustekentoje ir paklaidinančioje plynumoje be aiškios baigties horizonte. Blaškomės į šalis, ieškome oazės, bet mus pasitinka tik akinantis slacker rokelio miražas, tuojau pat išsisklaidantis nelyg užgesinto smilkalo dūmas.

Raidė raidėn cituojant vieną šios kaleidoskopinės kapelos narį — ‘Valiink tu nahui su savo debilishkais konkursais’ (kalba netaisyta). Paranku be papildomų pastangų įsitikinti, kad vartojamos leksikos lygmuo susigretina vienoje tiesėje ir su fanų baze (jei taip įmanoma vadinti), ir su atliekamų dainų verte. Galbūt pakeliui įnešti ir dar šiek tiek folkloro pridedant ‘kokia muzika — tokie ir konkursai’ idiomą. Et, kam gi abipusiai smarkautis, juk Flesh Voyeurism savo dykumų rožių ridenimu jau užsitikrino vietą pusfinalyje.

Ilgą kelionę iki finišo tiesiosios numirgėję svaigieji pagalvės minkštumo piligrimai ir tikri smėlio audrų sukėlėjai Flat Spoilage galop verčia užduoti klausimą: ko gi iš tikrųjų yra vertas lengvutis vasariškas brizas, palydimas, vėl nejučia griebiantis Muzako ištaros, Salento kokteiliu, o gal raudonplytės ipos gazu arba, kad jau taip (džiaugiamės neberašydami apie Alcotopia, bet vis tiek rašome apie alkoholį — pasąmonės posūkiai), į eilinę sezoninę lauko kultūrinę erdvę prasinešta flash’kute? Ar tikrai viskas taip paprasta?

***

Rankiojant į ‘neoriginalumą’ kandidatuojančias grupes, nebuvo lengva iš šitiekos pilkumos išfiltruoti startinį šešioliktuką, bet po priimto sutarimo, likusią pagrindinę konkursinę trasą paklojote jūs, mielieji balsuotojai, išrinkę Flash Voyage, kaip nusipelniusius ‘Neoriginaliausios lietuviškos grupės 2019’ titulo.

Etapams besilukštenant, keletas lengvai įtūžusių nenuovokių atlikėjų spėjo pademonstruoti iki humoro pajautos neprasigrumiantį nepasitenkinimą. Groti tiesiai nuo dugno nurinktomis nepataisomomis nuolaužomis prigrūstą gitaros-boso-būgnų tyrelę ir tikėtis, kad niekas šiai smarvei neatkiš nykščio žemyn — infantiliai naivu.

Na, o Alcotopia, Goat Metamorphosis, Wifebeater, jautì ir Abudu priėmė mūsų satyrinį fatalizmą, leidosi į bendrus pokštus komentaruose ir netgi dėjo emocingąsias piktogramas savo naudai. Muzako akimis, tam tikra prasme, jie yra tikrieji laimėtojai.

Galbūt daug kam konkursas šabloniškai atsidavė buka nepasitenkinimo liejykla, bet šalia žaidybinės ironijos bei kandaus pakurstymo, norėta ir eilinį kartą grandine kreiptelėti dėmesį į opiausiai kyšančias kai kurių scenų problemas, dažnai esančias pernelyg apjuoktinomis, kad taptų rimtesniu kritikos objektu. O konkursas buvo rimtas tiek, kiek rimtos yra jame dalyvavusios grupės, ir tuo vėl priminsime, kad Lietuvoje originalumu pasižyminčio projekto ieškoti yra bergždžia.

DSC00070

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: