Trys K: Kultūra, Kritika, Krizė

dee

Meno kritikų pareiškimas

Scenos meno kritikų asociacija kartu su Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lietuvos muzikų sąjunga ir Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildija kreipiasi į kultūrinės žiniasklaidos redakcijas ir joms finansavimą skiriančias bei už jį atsakingas institucijas norėdamos atkreipti dėmesį į meno kritiko profesiją ir jos vertinimą.

Profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai. Informacinės visuomenės amžiuje, kai nuolat pabrėžiama kritinio mąstymo svarba, savo darbu profesionalus meno kritikas ne tik įvertina meninę kūrinio vertę ir lavina visuomenės skonį, bet ir suteikia vertinimo kriterijus kitiems meno lauko dalyviams: patiems menininkams, kultūros vadybininkams, humanitarinio sektoriaus akademikams, valstybės finansavimą skirstantiems ekspertams, taryboms ir kt. Be to, iš dabartinių kritikų tekstų ateityje bus suprantama ir vertinama šio laikotarpio menininko ir meno situacija.

Tačiau šiuo metu kritiko darbas yra ženkliai nuvertinamas. Daugelį metų už kritinius, analitinius tekstus iš valstybės finansuojamų leidinių gaunantys vos 20-30 eurų kritikai yra priversti ieškotis kitų pragyvenimo šaltinių ir savo profesiją paversti hobiu. Situacija nesikeičia nei didėjant minimaliam darbo užmokesčiui, nei kylant pragyvenimo lygiui. Todėl kultūrinėje erdvėje vis labiau pastebimas kritinių straipsnių ir kritinės minties stygius. Esama situacija demotyvuoja ne tik šiame lauke jau dirbančius profesionalus, bet ir neįkvepia jaunosios kartos rinktis kultūros ir meno raidai svarbias menotyros specialybes. Todėl netikrų žinių sklaidos laikais suvokdami kritinio mąstymo svarbą ir mūsų profesijos indėlį į visuomenės švietimą, kultūros ir meno raidą bei siekdami išsaugoti meno kritikos profesionalumą ir profesiją apskritai, prašome atkreipti kultūros leidinių, kultūros redakcijų ir valstybės institucijų dėmesį į susidariusią situaciją, ir užtikrinti adekvatų ir orų finansavimą kritinėms refleksijoms.

Manome, kad siekiant kokybiškai parengti vertinamąjį tekstą, analizuojamam meno kūriniui reikia skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Sunku užtikrinti kokybišką turinį, kai už šį darbą siūlomas atlygis mažesnis nei 150 eurų atskaičius mokesčius. Todėl kreipiamės į redakcijas, atsakingas už turinio kokybę, rengiančias paraiškas kitų metų projektų finansavimui gauti ir prašome sąmatose numatyti adekvačias sumas užmokesčiui už kritines refleksijas, o įgyvendinant finansuotus projektus, užtikrinti orų atlygį.

Tuo pačiu kreipiamės į kolegas, profesionalius meno vertintojus, ir kviečiame gerbti save, savo profesiją bei darbą ir atsakingai įvertinus savo indėlį bei kaštus, nuo 2020 metų pradžios nebesutikti rengti recenzijų ir straipsnių už jūsų nuomone neadekvatų atlygį.

(šaltinis — Lietuvių filmų centro Facebook paskyra)

***

Apylygiai prieš metus dalinomės dusulingo kultūros darbuotojų protesto #alkanakultura event’u: pridūrėme, kad protesto pateikties formuluotėje, ‘apart neadekvačiai paskirstomų lėšų įvardijimo ir galop lendančio raginimo — nieko daugiau’, o ‘vietoje to galėtų būti konkretus skaidrumo reikalavimo pateikimas arba, dar geriau, reikalavimas įvesti kultūrai tekinamų lėšų reguliacinį mechanizmą, leisiantį pinigams pasiskirstyti didesnei darbuotojo naudai’.

Šiuokart kaprizingieji radarai fiksuoja nebe beveidį kultūrščiką, o ištisų gyvenamųjų laukų Kritiką (supraskite, jau konkretizuotas aukštesnės svarbos laiptelis) — pagrindinį nuskriaustąjį ir skriaudžiamąjį, kurio sizifiniams honorarams privalu principingai stumtelėti kartelę.

Kultūrkritikų iškeltajam kauzalumui kaip ir nebūtų dėl ko priekaištauti, bet mūsiškė kontraargumentacija taip ir lieka nepakitus nuo to alkanojo protesto: kol darbui platesniu — struktūriniu — mastu nebus užtikrintos kitokios sąlygos, apibrėžiančios ne tik gerb. Kultūrininką ir ne tik gerb. Kritiką, bet darbuotojus ir darbo jėgą apskritai, šios saliutais išskirtosios high-brow ‘profesijos’ ir ‘pareigos’ nebus patenkintos (bent jau tokiais saugikliais, kokių dabar ir užsiprašyta). Galų gale, kodėl nemėginama steigti reprezentacinės derybinės galios, kad ir profsąjungos, arba stoti į jau esamą?

Toliau keleliu nucituojant savo pačių priešmetinį užderėjimą (kad ir kaip parodoksalu tai bebūtų), ‘neaiškus [buvo] ir pats protesto subjektas: kas gi tasai kultūros darbuotojas? Visas pateikimas nurodo į tokią plačią matricą, jog į ją galėtų patekti nuo blogerių iki bibliotekininkų, kas sukelia dar daugiau abejonių — ar tai neakivaizdi kova už visus dirbančiuosius, ar dar viena veidu į purvą krentanti tapatybės politika?’ — tas pats takiai pritaikoma ir Kritikams, auksinį ‘Svarbu’ svarstyklių kauburį, visų suneštais pasidalinimais ir palaikinimais, šįsyk sveriantiems savo naudai.

Sferiškai neišlūkuriuojant patenkinamo ir sotinančio finansavimo, vis sukasi tele-žaidimo ratu tie valstybės prioritetai — dabar grotažymių maišalynėje siučiupome Kritikų numerį! Atsisukant į kitus veidrodžius karusėlėje, kuomet yra prastai subsidijuojamas pats merdintis menas bei kultūra plačiąja prasme (šiems belieka nuslysti į privačias rankas ir tenkintis rinkos patapšnotais ritmais), tai menksta ir sakralizuotasis Kritikų vaidmenėlis, kad jau taip, iš tikrųjų esantis būtinuoju elementu konfliktiškajai meno ekosistemai, bet savo vertę susikuriantis tada, kai tas menas yra vertas kritikos dėmesio. Ar neskamba šitaip mėgiamuoju win-win principu?

Galima neprapūstus žiūronus suktelėti ir prie nusakymų, užklausiant, kas tas Kritikas, o kas — Kritika? Kur jos orientacinė pradžia, pabaiga, žanrinės ir metodologinės ribos? Ar bet koks tekstas, savo aprašomaisiais įrankiais grybštelėjantis meną — jau Kritika? Kada menotyrininkas evoliucionuoja į Kritiką? Čia pratipena ir mūsų nekart apraudota problema, kad Lietuvoje Kritikais įšventinami ir tie žmonės, kurie paprasčiausiai apžvelginėja ir komentuoja. Vėl pasicituosime: ‘kultūra kur kas glaudžiau susijusi su didesniu ekonominių ryšių tinklu, o ne projektinėmis lėšomis, kurios tėra rinkodaros stimulas’. Paprasčiau — problema programuota giliau ir neturi lengvai sužiūrimos atverties, sukabinamos į parankę su įsivaizduojamų įgeidžių ir nepasitenkinimų pareiškimais, atsistojus į viešajai akiai matomas tribūnas.

Prie tos sakyklos trūks-plyš įrodinėjama Kritikų — profesionalių meno vertintojų ir (ne)priklausomų meno žinovų — svarba x nauda x reikšmė x vertė x funkcija x poveikis x įtaka, o dar ir mūsų gyvenamasis laikotarpis nominuojamas kaip tas, kuriame ‘nuolat pabrėžiama kritinio mąstymo svarba’ *suspurda ant įdubusio porceliano padėtas Intelektas*. Tarytum išskirtinai tik vertieji Kritiko titulo nebijotų purvintis panagių diskurso kūrimu ir šio frikciniais masažais. O kas tą įteiginėja? MO muziejus su savo organizuojamomis ‘kritiškomis’ diskusijomis apie ‘kritiką’ su ‘kritikais’ (tai jau tampa segreguotai savaiminga tema)? Prisipažįstame nenutuokiantys, kas iš tiesų legitimuoja Kritiką ir Kritikus, nes šalyje tai bandoma reprezentuoti, ką jau išgalime suvokti, klaikiai.

Manifestuojančiai Kritikų surašytas tekstas kviečia ‘gerbti save, savo profesiją bei darbą ir atsakingai įvertinus savo indėlį bei kaštus, nuo 2020 metų pradžios nebesutikti rengti recenzijų ir straipsnių už jūsų nuomone neadekvatų atlygį’ — toks individualizuotas smakro iškėlimas ir ragų atstatymas nepakeis dabartiniuose ekonomikos santykiuose egzistuojančios įmesties, be to, kartais sunku atsisakyti bet kokio sugeneruojamo atlygio, nes jam nėra pragyvenamos alternatyvos.

Tokiai kritikai, kokią įsivaizduotumėme mes, niekada nebus skiriama daug lėšų (jei apskritai), nes į stuburą iš tikrųjų prasimušinėjančiam vertinimui dažniausiai yra užvertos seifo durys ir jis, kaip iš/a/tremta persona non grata, priversta dykai egzistuoti nestabilioje anapusybėje arba kvėpuoti kolektyvios bedugnės vėsa. Iki moralizavimo susirūpinusiųjų Kritikų žodžiais, ‘netikrų žinių sklaidos laikais’, tikroji nerimastingumu apsiausta kritika būtų per daug reali ir sėjanti randus, kad plačiai prasiskintų savo biudžetus ir lėšas pro fake news miglapūčio užkardą, kuri draugiškai susimatuoja ir su kai kuria Kritika.

P.S. Klausimas keltas dar š. m. balandį.

 

R. P. & V. R.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.