Nuginkluotas, indiferentiškas ir persidirbęs Tokijo Snaiperis

Publikuota Facebook paskyroje

Ties kilometrinių dangoraižių viršūnėmis iš lėto sklendžiantis džiaugsmo ir šypsenų diktatas nutūpia ant korporacijos pastato stogo ir nusileidžia į foje-vestibiulį-laukiamąjį ir tą non-place užpildo kvantine tuštuma, autopoeze besidauginančiu niekiu.

Brandžiojo techno-kapitalizmo Japonijos muzikinis projektas 流線形, lotynišku alfabetu žinomas kaip Ryusenkei, 2006-aisiais išleido labai menkai žinomą albumą ‘Tokyo Sniper’. Šis, paprastai tariant, yra gana neįdomus ir nuobodus, bet būtent dėl to ir vertas dėmesio, nes sugeba iš kaip tik šių elementų išspausti išskirtinumo. Apie dažną popmuzikos skambesio ‘negyvumą’ prirašyta nemažai, bet ‘Tokyo Sniper’ mįslingu būdu išspinduliavo odę tam, kas plačiausiai vadinama postmodernizmu — laiko tūrio virsmu į erdvinę plokštumą, kuri anapus savo estetizacijos bemaž nieko nepademonstruoja.

Ir tai — labai gerai. Tuščias, komercinis, besielis, beveidis kūrinys, dialektiškai kombinuojantis egzaltuotą ir šviesulingą pasitenkinimą bei ilgesingą, nepaleidžiančią melancholiją, kuri nuo dabartinio momentalumo niekuo nesiskiria — klausant nesunku įsivaizduoti gatvėje tiesiog ant šaligatvio užmigusį persidirbusį japoną, kurio kaulai prieš tai patyrė didelį spaudimą sausakimšoje ir dusinančioje metro grūstyje.

Muzikaliai ši 2006 m. produkcija, dar ir nemenkai referuojanti į 80’s, niekuo nesiskiria nuo 2019 m. — galima nesunkiai pamanyti, jog albumas išleistas vakar, nors tokio džiazinio pobūdžio city pop jau ir nebėra toks populiarus. Su džiazu čia nutinka tai, ką jau amžiams paženklino laku išpurkštomis garbanomis apraizgytas smooth jazz: maksimaliai komerciškai priimtina ir pritaikoma garsajuostė, skirta atmosferos gamybai ‘minkštose’ patalpose (ne, ne minkštomis sienomis). ‘Tokyo sniper’ dainų monotonija ir lengvas dramatizmas kužda apie retėjančią urbanistinę tylą-ramybę — šis albumas tampa anti-greičio ir anti-triukšmo enklavu; mažyte salele šiųdienos japoniško megapolio simbolinėje jūroje; disneilendiška oaze nuo smogo apniukto akiračio.

Vienas tų albumų, per kurio gana vidutinę trukmę absoliučiai nieko neįvyksta — tik grynas sąstovio imamas glamūrinis pudravimas su minimalia tempo kaita ir iš paskos besivelkančiais foniniais klavišais, tampančiais tavo velvetinio švarko skverną. Šis city pop žanras visada turėjo šiokių tokių sonorinio nihilizmo aspiracijų — visad buvo imama vakarietiško draugiškumo-radijui bazė, prie kurios klijuojamas minimalių japoniškų tradicijų indėlio sintetinės ir netikros sakuros žiedlapis. City pop visuomet dažniausiai egzistavo tik kaip globalių stilistinių sužibėjimų adaptacija Japonijos rinkai, kad suktųsi svetainėje pastatytame prieš penkiolika metų pirktame muzikiniame centre. Galiausiai ant šio kone reklaminės fotosesijos viršelio pradės kauptis dulkės, jis bus užklotas senais žurnalais su TV programomis ir mobiliųjų telefonų žaidimų pasiūlymais.

City pop, dabar lengviausiai prisimenamas vaporwave pagalba, nukeliavo į užmarštį gerokai prieš ‘Tokyo sniper’ išleidimą — data labai atitinka albumo turinį: 2006-ieji buvo pilni prastos kūrybos, tarsi vyktų niekam nereikalingas pereinamasis persifiltravimas iš kažko į kažką. Tokia nieko-stotelė ir yra Ryusenkei darbas: efemeriškas, neįsimintinas, besvoris, bet turintis tam tikro infantilaus utopiškumo, pasmerkto klajojimui ir bastymuisi po nyksmo apimtą subrealybę. Visos dainos malasi į vieną nedalomą universaliją, kurioje išraiškingesnius akcentus gali didesnėmis pastangomis įsidėmėti tik po kelių perklausų — standartinis ir eilinis kopijų-kopijos savybingumas gramzdina į anhedoniją, bet, kaip jau esame sykį minėję, centras čia sukalba daugiau už paribį.

Suma = nulis, bet produktyvus. Šiltos vasaros nakties brizas atsimuša į ekonominį stiklą ir gelžbetonį, dėl ko Tokijo Snaiperis, tuščiais šoviniais besitaikantis į orą, pasirodo šaltu, bejausmiu, brutaliu ir pabrėžtinai smurtingu pavidalu. Foniniai virpesiai tampa sapne tave persekiojančiais procesais, kuriuose laimė yra tabu — toks libidinis popsas yra niekingas, kaip ir būsimasis tarpušventis, tačiau vis vien prasmingesnis ir turiningesnis, nei pačios šventės.

 

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.