Trigrašio šimtinė: 100 geriausių 2019 metų albumų

Trigrašio šimtinė: 100 geriausių 2019 metų albumų

Tai — jau trečioji mūsų išsvarstyta šimtinė. Triženkliu skaičiumi rinkome 2018 m. favoritus, perpus mažesne atžyma brėžėme praėjusių metų pirmojo pusmečio pedesoką (į jį patekusių leidinių į šį sąrašą nedėjome), tuomet dar vienu simboliniu šimtuku atsisveikinome su ištisu dešimtmečiu. O ką atnešė 2019-ieji?

***

100. Death and VanillaAre You a Dreamer? (dream pop, ambient pop)

Savuosius dinaminius standartus pasikinkęs debesinis diskas jūsų dienai ten, kur žlunga visos svajonės — ofise.

 

 

 

 

 

99. Helium Horse FlyHollowed (avant-garde metal, post-metal)

Vietoje nestygstantis instrumentų lankstymas ir kontrastingai melodingas vokalas — silpnesnis Elizabeth Colour WheelNocebo’ atitikmuo.

 

 

 

 

 

98. AutomaticSignal (post-punk, minimal synth)

Vėl populiarėjantis trend’as merginų grupėms burtis į minimalių reikalavimų, bet didelių apsukų simplistinį holizmą.

 

 

 

 

 

97. Boreal MassifWe All Have an Impact (illbient, trip-hop)

Neįmantrūs, bet maloningi takeliai klimato kaitos konceptui, esantys protingesni, nei gali užminti moralistinis pavadinimas.

 

 

 

 

 

 

96. La Bruja de Texcoco De Brujas Peteneras y Chachalacas (mexican folk music, avant-folk)

Pažindintis su tradicine Meksikos muzika netenka dažna proga, o šis albumas siūlo dar ir labiau deviantinių variacijų popuri.

 

 

 

 

 

95. Lightning BoltSonic Citadel (noise rock, brutal prog)

Jau daugiau nei dvidešimtį metų spalvingai triukšmaujantis duo sugrįžo prie įtikinamesnio pastangų rezultato.

 

 

 

 

 

 

94. SereiasO País a Arder (post-punk, jazz-rock)

Viršelis susimojuoja su dainų turiniu: kimios portugališkos vaitonės, gožiamos nekontroliuojamo saksofono ir distortion’o.

 

 

 

 

 

93. DaphniSizzling EP (nu-disco, tech house)

Nuotaikingo ilgesio šokučiai, sample’ais atakuojantys atmintį, kol aukšti BPM’ai tvarkosi su apstingusiu kūnu.

 

 

 

 

 

 

92. MIKETears of Joy (abstract hip-hop, experimental hip-hop)

Šia jau spėjusia kur-ne-kur prašmėžuoti miksajuoste atidarome kuklias, bet pirmąjį pusmetį lenkiančias repo apraiškas šiame šimtuke.

 

 

 

 

 

91. Dead Man’s ChestDead Man’s Chest & Posse (jungle, hardcore breaks)

Ištiesintų ir industrializuotų lūžių antplūdis, įsiterpiantis į naują jungle bangą, kuri, panašu, kol kas neegzistuoja subžanrinės sąvokos pavidalu.

 

 

 

 

 

90. La DisputePanorama (emo, post-hardcore)

Prie būtinųjų širdies atverčių ir laistymosi skaudulėliais-skauduliukais, Slint tektonika išvilkta nusikratyti melancholijos pavasario saulėje.

 

 

 

 

 

89. Anthony NaplesFog FM (tech house, minimal techno)

Svaigulio ratilais pramaišiui pripildytas stuksenimas, nepalyginamai mieliau garbintinas pėdinant nulytu asfaltu, nei duslioje klubo patalpoje.

 

 

 

 

 

88. Rev Rev RevKykeon (shoegaze, noise rock)

Šie pedalais ginkluoti italai, mūsų grafomanijose minimi jau trečiąkart, tęsia savo nuo ortodoksijos bėgančius kniedyto ir grūdinto vėsaus bataspoksio tyrinėjimus.

 

 

 

 

 

87. Saba AlizadehScattered Memories (ambient, persian classical music)

Neišvengiamai lygintinas su kaitria ir sausai pūstoma dykuma, albumas sulaukė, kaip savo lygoje ir kategorijoje, netikėto, bet pelnyto populiarumo.

 

 

 

 

 

86. TeitanbloodThe Baneful Choir (death metal, war metal)

Žematoniai ir žemadažniai krešuliai jūsų komfortabiliai kelionei į pandemoniumą — disonuotų sampjovų blast’inančiais punktyrais kaip tik tiek, kad smilktų šnervės.

 

 

 

 

 

85. ConforceDawn Chorus (ambient techno, dub techno)

Erdvus, paskirstytas, ir kiek su pačiu ankstyviausiuoju IDM petakais susidaužiantis plastmasoidas, galintis realizuoti neperkrauto, bet ir nekastruoto fono poreikį.

 

 

 

 

 

84. O Terno<atrás/além> (chamber pop, samba-rock)

Gyvybingos pusiau-baladės su skaidriai įrašytomis instrumentuotėmis, flirtuojančiomis tiek su klasika, tiek su džiazu, bet vis vien dedikuotomis serenadinio popso glėbiui.

 

 

 

 

83. Billy WoodsTerror Management (abstract hip-hop, hardcore hip-hop)

Niekaip nepasistiebiantis iki pirmąjį pusmetį kartu su prodiuseriu Kenny Segal išleisto ‘Hiding Places’, šis darbas vis vien toli gražu nesimbolizuoja kreatyvaus atoslūgio.

 

 

 

 

82. Claude FontaineClaude Fontaine (bossa nova, rocksteady)

Dirbtinai skambesiu ‘pasendintas’ atlikėjos debiutas, siūlantis sužaisti žaidimą ‘atpažink po pasaulio žemėlapį išsibarsčiusias įtakas’ — tą lydinti muzika užmiršta nelieka.

 

 

 

 

 

81. Coco BryceNight on Earth (jungle, footwork)

Kaip ir tope žemiau pasilikusiu ‘Dead Man’s Chest & Posse’ atveju — neo-jungle atkeliauja iš ateities, tik dabar labiau apkrautas hi-hat’ais ir iš tamsybių nyrančiais kristalais.

 

 

 

 

 

80. Air LqdRepeat Itself (industrial techno, minimal synth)

Monochromatinės šaltienos dribsniai, sausai kramtomi neužgeriant niekuo, o nurijus leidžiant dilgčioti audinius iš vidaus, taip įspaudžiant žymes, iš lėto, šiek tiek stringant, pūdančias tave.

 

 

 

 

79. NivhekAfter Its Own Death / Walking in a Spiral Towards the House (ambient, drone)

Poliarizuojančių atliepų susilaukęs jau kultinės Grouper side-project, klausytoją mirkantis iš lėto besivystančiose ir besiklostančiose slogiose kompozicijose, kurioms tikslingai nepaliktas tikslas.

 

 

 

 

78. MylingarDöda Själar (black metal, death metal)

Ekstremaliosios metalurgijos sintezė, nukelianti kepurę tiek dinozauriškam brutaliam antpuoliui, tiek laisviau alsuojantiems p(r)abėgimams, netrukus vėl sugrįžtantiems į apsikarstymą žarnomis.

 

 

 

 

77. Sofia KourtesisSofia Kourtesis (microhouse, outsider house)

Įstabiai nepretenzingas trumpagrojis su poliritmine energetika, neužkrauta produkcija ir šviesiatone melancholija, repetityvumu užliūliuojančia į gana unikalaus microhouse impresiją.

 

 

 

 

76. Yosi HorikawaSpaces (IDM, tribal ambient)

Elektroakustiškai skambantis potyris, kupinas idiosinkratiškų sprendimų ir nepataikaujantis vienalinijiniam naratyvui: panoramiškai derinamas kičas su eksperimentais šįkart pavyksta.

 

 

 

 

 

75. Evigt MörkerKrona (minimal techno, ambient techno)

Svaresnis, žaismingesnis ir ritmingesnis ConforceDawn Chorus’ pusbrolis, nors ir saugiai lošiantis mažu nominalu, ant stalo visgi spėjantis išmesti liaudyje taip vadinamųjų banger’ių.

 

 

 

 

 

74. Mary Lattimore & Mac McCaughanNew Rain Duets (electroacoustic, new age)

Natūralistinė užuovėja ir priebėga nuo audialinio betono — arfos timptelėjimai gali funkcionuoti tiek svajinga ir relaksacine linkme, tiek kaip melodingos kartografijos sudarinėjimas.

 

 

 

 

73. DevourmentObscene Majesty (slam death metal)

Taip, taip, tolimiausio šiukšlyno vertas nišinis metalo substilius — Trigrašio šimtinėje; vienok, Devourment yra toji oazė, iš kurios verta prasmingai gurkštelėti: suploja sveikatingai ir nuožmiai.

 

 

 

 

 

72. Hemlock Ernst & Kenny SegalBack at the House (abstract hip-hop, jazz rap)

Laid-back’inis ir pasroviui netrukdomai plaukiantis jausmingas ryšulėlis, pristingantis įvairovės, bet nesitaikantis į abrazyvaus prado madas, o verčiau stengiantis papirkinėti nuoširdumo vėliava.

 

 

 

 

71. BlessedSalt (post-punk, art punk)

Smagiu tempu iškepti vėl plačiau atgimstančių krypčių sofistikuotų garažinių gitarų lydyniai, inkorporuojantys apatijos, sardoniškumo ir aistros ingredientus, demonstratyviai šaukiančius ‘jaunystė!’

 

 

 

 

70. Sforza GramsciLight Heat Power (sound collage, field recordings)

Žengiame į manipuliavimo juostomis bei skaitmenos ir analogo kopuliacijos teritoriją: filosofiniai temporalumo eksperimentai, duoklė Italijos industrialistams ir itin pavykusi garsinio vertigo išdava.

 

 

 

69. Octo OctaResonant Body (breakbeat, acid house)

Pavadinimas išspoilina albumo siekį — mišri kietesnio kevalo elektronika siunčia raiškius signalus kūnui; švari house’inė pulsacija nutaikyta į korpusą taip, kad atsispirti galima tik atlikus fenomenologinį epoché, t. y. beveik niekaip.

 

 

 

 

68. La FélineVie future (art pop, french pop)

Kad ir kaip retrofuturizmas būtų įkyrėjęs, La Féline savo ketvirtuoju albumu, atrodo, aplink save kaupia ne tik idėjų, bet ir klausytojų ratus — šiek tiek daugiau, nei numanoma prancūziška romantika, ir to, suklūstant instrumentų link, pakanka.

 

 

 

67. City & I.OSpirit Volume  (electroacoustic, post-industrial)

Kaustantis sąskambių trupinimas, filtravimas, išniekinimas, mindžiojimas, darkymas, traiškymas, dirbtinio kvėpavimo jiems atlikimas, dekonstravimas, ardymas, smulkinimas, sukergimas, žongliravimas jais, entropiniai gūsiai — supratote.

 

 

 

 

66. Orchestra of Constant DistressCognitive Dissonance (noise rock, sludge metal)

Laukinis kibernetinių šiaurės redneck’ų šokis, savo begalinėmis akordų kartotėmis šiek tiek primenantis Brainbombs, tik be vokalo; smagus ir judinantis jam’as, tiesa, dažniausiai tinkamesnis klausyti gyvai, apsilaistant alumi.

 

 

 

65. Body SanMidnight Companion (outsider house, dub techno)

Retas atvejis, kuomet šitokių stilių kūriniai nesumiksuoti siekia beveik dvidešimt minučių, tačiau būtent dėl to yra įdomu besiklausant sekti melodinę evoliuciją ir tai, kaip paskiri segmentai suspindi panegirikoje nakties tamsai.

 

 

 

64. EsotericA Pyrrhic Existence (funeral doom metal, death doom metal)

Laidotuvinio slėgio veteranai nesiruošia leisti kokybinės kartelės — daugiau nei pusantros valandos iš lėto apsiaučiančio rūsio temperatūros dvelksmo, besikondensuojančio į prieš tave atsistojantį, bet sunkiai įžiūrimą likimą.

 

 

 

63. Larry Ochs, Nels Cline & Gerald CleaverWhat Is to Be Done (european free jazz, free improvisation)

Varijuojantis džiazrokinis plūsmas, kurį, vėlgi, turiningiau išgirsti gyvai, tačiau šio trio išpildytas eklektiškas (kuris ne toks jau ir retas pastaraisiais metais) sprintas leidžia pajusti bene visus kertinius neplanuoto ir neorganizuoto pragrojimo turinius.

 

 

62. DeliluhBeneath the Floors (post-punk, art punk)

Dar vieni prisiekę sąrašo Slint’ininkai, gal kiek marškinių rankove prabraukiantys pro UK  paveldą (tik su pernelyg paaugliška post-rock ir emo įtaka) — kaip besikartojantis postmoderno plokštumos nevalingai inspiruotas klonavimas, užtektinas.

 

 

 

61. Afrikan SciencesCentered (broken beat, afro-jazz)

Ignoruojant patosišką albumo koncepciją, tai yra vienas sėkmingiausių šių metų mėginimų jungti senąjį lobyną su sintetiniu garsynu: reverberuojančiomis iškarpomis saistytos dainos, menančios gyvenimišką sausrą ir neatskleistuosius potencialus.

 

 

 

 

60. DJ Armok / DJ Bishop / PillboxDungeon Rap: The Introduction (memphis rap, dungeon synth)

Kaip jau esame pasidžiaugę — pagaliau Memfio pelėsis susiporavo su iš black metal atplaukusiais požeminiais sintezatoriais: estetiškai viskas sudera, įvyksta žavi cheminė reakcija, ir tik laiko klausimas, kada šių ukrainiečių pastangos virs savarankiška srove.

 

 

59. Fly Pan AmC’est ça (experimental rock, post-rock)

Įsismarkavę shoegaze perinterpretavimai po penkiolikos metų kūrybinės pertraukos: minkštų sluoksnių trynimas su skustuvo ašmenimis ir eteriniai irklavimai po struktūrinę betvarkę — jei ko panašaus, bet dar labiau pašėlusio ir trankesnio, žr. 29-ąją poziciją.

 

 

 

58. Erika de CasierEssentials (contemporary R&B, alternative R&B)

Archeologiniai 90’s libidiškumo atkūrinėjimai, pasižymintys nuoseklia pagaulių refrenų implementacija, iš paskos sekančia dusloku balsu ir sąlyginai tamsiais ritmais beigi turinti linguojantį preTimbaland’iškos (o gal post?) produkcijos glamūrą ‘What U Wanna Do?

 

 

57. FunctionExistenz (minimal techno, electro)

Turtingas ir sultingas, decentralizuotas ir ištapatybintas rinkinys su gana skirtingų cheminių elementų injekcijomis — nuaštrinti fononai niekur pernelyg nesiskubina, tausoja subjekto smegeninę bei spėja įsivažiuoti iki sveikintiną nerimtumą nurodančių 4/4 pakilimo takų.

 

 

 

56. Christopher WhitleySolos (modern classical, drone)

Devynios smuiku atliktos rūgštokos klajonės, bučiuojamos nyksmo, deteriorizacijos, korozijos ir negatyvios progresijos linkui tirpsmo keliamo išsiabstrahavimo į nebeatpažįstamus aidus, atsimušinėjančius po prarastojo rojaus slėnio pakraščius, pamažu suslegiančius tave į vienamatį krislą.

 

 

55. Peter Cat Recording Co.Bismillah (jazz pop, pop ghazal)

Laisvamaniškas ir kontingentiškas prasiblaškymas tiesiai iš Indijos, įdiegiantis aitrios pipirmėtės skonį, eksperimentiniais probėgšmiais serviruojantis džiazpopinį grūdą, nustelbiamą tiek giliavandenių baladžių, tiek pašokti leidžiančios mūšos, kartu su visomis dainomis garuojančiomis į vieną trash culture miražą.

 

 

54. DJ Marcelle / Another Nice MessFanfara! (turntable music, sound collage)

Keletas įrašų, grojamų paraleliai (bet ne sinchroniškai) vienu metu su trimis turntable’ais — įvyksta miglotas ir apkiautęs festivalinis vajus, nesivaržantis pasimėtyti disonansu, bet ir primenantis apie ritmingąją koliažų pusę, kuomet dūžiai organiškai ir gaivališkai surakina į hedonistinę kondiciją.

 

 

 

53. EpitapheI (death doom metal, black metal)

Netikėta ir nelaukta kokybinė paraiška iš žanro naujokų, kartu su kanoniniais lėtais minkymais, įvarančių ir porcijų blast beat’ų, taranuojančių pakilumo arką; galbūt dėl patogiai permalto mišinio, ir užsitarnavo aukštesnę poziciją nei šešiasdešimt ketvirtoje atžymoje pasilikę ezoterikai — paprastai tariant, looking forward.

 

 

52. Topdown DialecticVol. 2   (dub techno, ambient dub)

2018 m. ekscentriškais ūbavimais ir išparceliuotomis atkarpomis užsižiebęs Vol. 1’, ateityje išties turintis potencialo tapti gerbiama ir atsižvelgtina klasika, antrąjį stumia į šešėlį, kas regima ir palyginant viršelius, bet, nepaisant to, atsimušti nuo pirmtako pavyksta kiek nauju braižu, atvedančiu į sudegusio klubo griuvėsius, kuriuose liuoksi poaudrine naktimi mintančios sielos.

 

51. ErinomeLow Priest (drone, noise)

Sutelktu tęstinumu levituojanti giesmė kryčiui, berianti stambius luitus tiesiai ant klausytojo pakaušio — šie praranda stangrumą, išskysta, teka stuburo linija iki pat kojų; jautiesi visa savo mase nupurkštas geranoriškos priespaudos, dezorientuojančios dėmesį ir koncentraciją į plūduriuojančias platumas, atimančias iš tavęs gebėjimą skirti juodą nuo balto.

 

 

50. MgłaAge of Excuse (black metal)

Tenka pripažinti, kad bleko talmudus su ‘With the Hearts Toward None’ perrašiusieji jau slopiai skandinasi formulėje — naujausias suledėjusio nihilizmo užtaisas, kad ir nestingantis jau buvusių idėjų plėtros, ypač minint ultratalentingo būgnininko Darkside sutirštintus cymbal’ų paskimbčiojimus, kapišonu dengtą galvą aukščiau kilsteli tik bendruoju profesionalumu.

 

 

49. EXEKSome Beautiful Species Left (post-punk, dub)

Exploded View ir kito raiškos prasme apmirusio bei su duslintuvu prakošto post-punk paradigmos atstovai neprailgstančia kūryba nubrėžia garsajuostę vakarinės prietemos žingsniuotei atokiausiais ir slėpiningiausiais miegamųjų rajonų kiemais, ieškant kuo mažiau apšviestų pakampių, kuriuose vieninteliu kelrodžiu lieka šis albumas.

 

 

48. Will GuthrieSome Nasty (sound collage, free improvisation)

Šįmet išleidęs ir neprastą kolaboracinį ‘Oglon Day’, perkusionistas ‘Some Nasty’ kasete griebiasi energingų ir nepastovių mikstūrų, vienijančių aplinkos įrašus, gyvos improvizacijos konvulsijas, sintetinius indėlius ir indonezietiškus instrumentus — skanaujant iš tokios sriubos puodo, galima užčiuopti visą tam buvusią reikalingą kinetiką, mostelėjimus, spustelėjimus.

 

 

47. Ded Tebiase & Ash the AuthorApex (boom bap, UK hip-hop)

Nustekentosios ir išgremžtos Britanijos pogrindžio naujieji vilkai, paperkantys nešvariomis beat’ų konstrukcijomis, ekspresyvia ir pernelyg riestanosiškumo nebrukančia repavimo maniera, grąžinančią mus į senuosius stiliaus tyrlaukius, kuriuose vadovėlinėmis rimavimo schemomis buvo užsukamos gatvinės manufaktūros, tiesiančios vidurinį pirštą.

 

46. Men I TrustOncle Jazz (sophisti-pop, dream pop)

Atsikratykite velniop visų Konanų Mokasinų, Homeshake’ų ir kitų kritusios hipnagogikos melžėjų — ‘Dėdulė Džiazas’ suleidžia saugią dozę raminamųjų ir paguldo ant neperkrauta ornamentika išmargintos sofos, palieka ten palaimingai tįsoti su idiliškais daydream’o horizontais, paminančiais duotąją tikrovę ir skelbiančiais ‘Men I Trust’ solidžiu 2019 m. atradimu.

 

 

45. Jan Jelinek & Sven-Åke Johanssonpuls-plus-puls (electroacoustic improvisation, free jazz)

Ambient’inis erdviškumas su nepailstančiais ir atkakliais būgnais, turinčiais savo distinktyvias figūras, trunkančias pamainomis ir etapais: gal kiek primena The Necks, gal netgi ir vietinius MekasDuo (tik ‘puls-plus-puls’ nėra pasitelkiama gitara), tik vietomis įstrižomis, džiazui nebūdingomis ir netipinėmis kotiruotėmis, kuriamas nuotolį nuo to siūlantis minkštas jovalas.

 

44. Vanishing TwinThe Age of Immunology (neo-psychedelia, space age pop)

Nors ir įsikibęs į ne visuomet suveikiantį nupušusį ir nukaršusį tradiciškumą, albumas nurungia daugybę kitų naujųjų dviratį išradinėjančių popso produktų, išstatytų pastaraisiais mėnesiais — anti-gravitacinis ir beoris laisvumas, savo vagas išsigraužiantys klavišiniai, krautrokiniai ritmai bei stilingas viršelis išpildo dešimtyje kūrinių vešinčią estetiką daugiau nei kupinai.

 

43. Giulio AldinucciNO EYE HAS AN EQUAL (ambient, electroacoustic)

Paslaptingą eskapizmą užduodantis spigus ir krintančių žvaigždžių uodegomis apsivejantis plūsmas, aptakiomis ir abstrakčiomis sintezatorių moduliacijomis transformuojamas į dušą, apgobiantį tave plintančia spinduliuote, ore pasklidusiomis mikrodalelėmis, mezosferos trupiniais, išretėjusio bei tolstančio dangaus lašais ir į milijonus šukių dužusiu porcelianu.

 

42. KarennGrapefruit Regret (industrial techno, UK garage)

Traškus ir lip(š)nus sunkaus kamuolio driblingas po salę išdaužytais langais — šiurpulingi spurtai prikimšti gabios, nors dar daug nespėjusios nuveikti ausies (debiutinis albumas) sustatytų sample’ų ir efektų, sklandančių virš tvirtai parengtų bumčikų, derančių ir labirintiniam dreifui po nuolatos supančius išmatavimus, ir eiliniams narcisistiniams suknebinėjimams jūsų SoundCloud’e.

 

41. Hijokaidan × Sissy SpacekEntropic (harsh noise, noisecore)

Š͜͠i͜͢͝è̵ ͢͜t̵͝r̵̀͠i͘͜u̷kš̴҉m͟o͢ ̡͠ǵ̢͞uŗ͏u͜ ͏̢v̛͝a͞r̨̀da̕į̵,̵̛͝ ̡́a̶͞͠t̷͝i͏tin͏͟ka͘m̸̢a̷͜҉i̡͢ s̷ų͟s̛͟tát͘͟ỳt̷͢i͟ ̨͜gr͟e̵̕t͘a ̴̢v̨́i͢e̷̡n̴̵̵a̡̨s̴ ̀͢͞kit̴͜o̧͠,͜ ̵͠įs҉t͝e̢͠i̢͘ģ͞i͟͢a҉̀ š̨į̵͝ ̴̢t̨ą̷̢̀ ́͢ž̵͜ad͢à͟n̴t̢͘į̷͞ ̷͢͏‘͜v̢́is̸̀͟k̨͘a̸̧̛s̢̧͜ ̡a̴įş̧̌̀k҉̡͡ų’̛ ͠ḿo҉̵m̢͏e҉͠ņ̧͝t͝ą:̕̕͢ kl̴̴a͢ù͡s̨͘͜a̢͠ntỳ̢͞si̴̡s ͏č̷̴ai̢͜ž̷͏̛iąis͟͡ i͜͡r͏҉ ̴̡š҉i͏u͡r̵k̴͢͞ş̌҉č͟í̸ái̸s̷̕ ͝m̡o̵̕͜n̕͟o̷͡l̶͟͞i̴̧͞t̸͟͝a͢͏į͘s̕͟ ̷b͘é ̸̢atj̕҉a̢uto̢s͢͟ ̡̛a̷͜p̶šo҉͜͢k͢á̷͏ḿ͝a͡҉̷s̴ ͠(̴̕ì҉r ̴͘ap̢ḱ́͡l̨y͏̛͏ḱ̸̨i̷͠a͡m̧̢̛a͏̛ş)̧ ̵͢͡d̴͠a͡u̶g̵i͜͟a҉ly͜p͜i̴͢ų͝ ͝k̀́͢r̀͜a͝š̨͘t̷̡ų͠͝ti͘͠n͡͡į͞m͜͢ų͠,̕͏ ̨e̕k̢͝͡s͏͢͝t́͡͏r̴e͠m͜u͡m̸̕͘ų̡ ̴̕ir ́͠͡t̸͢a̸i̕p҉͢ ͏̕to̵l͞҉͜i͝a͟ù̀ -̸̧-̷͝ ieš̕k̴̕͜an̡̡͢ti͘ȩ̛m̶̢͢s̵ ͜҉la͠bi͏à͟ú́̕ ̛’a̵c̢͘͟c̵͘͘es͏͏̛i̛b̡͡l̡e̷̢‘̨ ͝ş̌͟io̵̡ ̸͞r̢̕i͜͞n͢͝g̶͠͞o 2͠͠҉0̕҉̡1͘9̵͢ ̴m͡.̕ ҉̴d̶̨ę̢̕rl̀͢i͏a̡͜u͏s͠,̕ ̨ģ̧ál̡͜i̸m͞a ͟ń̀͢ųs̴̶p̵̶̢aus͜͝ţ̷i ҉͜d̨al͢í̶m̴̨i̴͞s ͞d̢e̵k̨̀o̵̡͡ņs̶̛t̷̶r̶҉ù̴͜ǫ̧͡t̢͞ą̢̀͢ H͜i̢jo̴k͘a̸̡͘ì̶da҉̸̀n̶̶͟ ̧͘’͡乾͜͏為̛́͡天‘́̀ ͏͢daŗb̶̸ą.͢

 

40. 김애리 [Kim Ae-ri] – 아쟁산조, 박대성류 (Ajaeng Sanjo, Park Dae Sung Ryu) (korean classical music)

Vibruojančiu tradiciniu styginiu korėjietišku instrumentu ajaeng kartu su tos pačios kilmės populiaria janggu perkusija atliktas drovus apsikeitimas iki neskusto raw lygmens išgrynintais ir užsiaurinto diapazono apyskardžiais skambesiais, retsykiais papildomais žagsulingais šūksniais, teleportuojančiais į to tolimo krašto archajiškas muzikines raudas su neskubriai išlaisvinta žaisme.

 

39. PowerplantPeople in the Sun (synth punk, garage punk)

Vienas iš pankiškiausių šimtinės patikėtinių: tarsi toli viršuje pasilikęs AutomaticSignal’ su daugiau distortion’o ir autoritetingesniu bei žvalesniu syntiku — tokio D.I.Y. raugo strata nėra pati (pa)klausomiausia, bet specifinis ‘People in the Sun’ nervingumas ir kraują virinančios power chord’ų liniuotės įveda dalinai atnaujintų bruožų kraitį, kuris, laikome špygas, galbūt vieną dieną išsisunks į atskirą subkategoriją.

 

38. Aleksi PeräläThe Colundi Sequence Level 17​​.​​2 (bleep techno, ambient techno)

Šį suomių prodiuserį atpažinsi iš žvaigždėtų ir svajingų pasilaistymų burbuliuojančios atmosferos d(r)angomis — mygtukinis techno turėjo pasisekimą praėjusio amžiaus pabaigoje, nuo to laiko smarkokai primirštas, tačiau aptariamais kreatyviais žingsniais yra šiek tiek revitalizuotas; septynis pilnagrojus per metus (seniau tempai buvo panašūs ir dar gausesni) išspaudęs spaudėliotojas daugiausiai sėkmės pasiekė su ‘Sunshine 3’, bet 17.2 jau kito koncepto skirsnis šmėžteli mažumėlę svariau.

 

37. The Chi FactoryThe Mantra Recordings (tribal ambient, nature recordings)

Kol neprisiridenta link šeštoje vietoje kybančio topo vektoriaus, sykiais beveik ekvivalentiškas, bet lėtesnis, melodingesnis ir daugiau dub čakromis pasitikintis chi fabrikas ištiesia keturis vijokliais apkibusius turėklus, į kuriuos galima įsikibti, kol mintiji kažką kruopštesnio, kaip kad šios keverzonės apie albumus: gamtą (arba jos teologiją) savyje konkretizuoti, įmanyti ir pašlovinti trokštantis LP jau spėjo būti kai kuriose muzikinėse platformose pagerbtu, kaip vienu iš jautresnių metų ambient šūvių.

 

36. Mutant JoeHome Invasion Anthems (trap, tread)

Tūžminga dabartmečio repo maišalynė, išgliaudanti nutriušusius trap metal nesusipratimus ir įkalanti alsų Memphis rap paveldą — per bruzgynus prasiskiname kelią į variatyvų bei lankstų post-industrinį darinį, gaivinantį nuo Death Grips’iškų sapalionių ir meminiu pavidalu mutuojančio abstraktaus hip-hop’o: Mutant Joe aprūpina ritualine glūduma, paranoidinių kriminalų rečitatyvais, kraupoku instrumental’ų šliaužiojimu, visas kiečiausias aslas prakapojančiais kick drum’ais ir atkreiptina po kūrinius pasiskirstančia įvairove.

 

35. YikiiFlower’s Grave花之墓 (post-industrial, ethereal wave)

Laikmečiui būdingas brikoliažinis/asambliažinis sluoksniavimasis ir liguistas mėtymasis tarp geidulių, iliustratyviai įtaisytas ir viršelyje, pasitinka nevaldomais trūkiais ir pakrikusiomis puzlėmis, tarytum Grimes susijungtų su Cranes ir armija dekonstruotos klubinės muzikos korifėjų — albumas išsineria iš galvasopiu tampančio ‘mielas-piktas’ arba ‘lygus-kreivas’ schematiškumo ir užveda judrų, dinamišką variklį, skatinantį jį užsivesti tam, kad bent kelis vertingus sykius dardėdamas prariedėtum po iškirstą ir sudegintą pasakų girią.

 

34. Gregory TaylorRetinue (ambient, gamelan)

Laminuota ir šaltu plienu apsukta ateitis susitinka su aptemusia praeitimi — nieko pernelyg naujo ir negirdėto, bet keistą fetišą Indonezijai jaučiantis atlikėjas pasodina mus į nepermatomą skliautinį inkubatorių, kuriame be perstojo vyksta profilaktinis (at)šaldymas, prie kūno korpuso prisegus šimtus skirtingo skersmens laidų: ilgūs drone pasažai perskrodžiami ateiviškų garsinių dalelyčių, o kai kurie ruožai jau sodina į motorinę valtį, atsiplėšiančią nuo kranto ir imančią blaškytis po painų, nepažintą ir tarsi weird fiction kūrinyje verčiantį pasijustį archipelagą.

 

33. Antichrist Siege MachineSchism Perpetration (war metal, death metal)

Pelnytą nuplakimą papasuojantis smurtingas daužalas, kaip visad gitaras išlaikantis vienoje neperkandamoje masėje, besikaupiančioje pačiame dugne: agresija pro kraujo taurės kraštus neišsilaisto, demonai lyžteli ausis liežuviais, o uodegomis veria kiaurai (galėjo pavadinti ‘Schism Penetration’, chichichi) — skaldantysis efektas demarkuotas būgnų įdarbinimu, mėgstančiu atbukintą, bet veiksmingą kapoklę, nuo kaklo atskiriančią galvą, šią vėliau pamovus ant baslio; ironizuoti apie konceptualias gaires galima neišsemiamai, tačiau A.S.M. išjuokai pasiduoda ne taip jau ir lengvai.

 

32. Jenny HvalThe Practice of Love (art pop, synthpop)

Vienas iš nemažos dalies naujausių pop albumų, signifikuojančių neva intelektualizuotą trance impregnaciją į ir-taip-euforišką saldybę — septintoji Jenny Hval studijinė iškrova tą atlieka su stabilia konsistencija, nugrimuota kartkartinėmis prakalbomis (pasirodančiomis ne visai reikalingomis, bet dainininkės balsas nerėžia ir neerzina) ir tarp intymumo ir cinizmo sukurptu meilės idealu: šimtąkart įdomiau, nei viskas, ką Björk darė XXI a., ir turbūt, bent jau kiber-liaudies įvertinimais, sėkmingiausias pačios J. Hval darbas, preliminariai sudominsiantis savo prieštarose skendinčios popmuzikos mylėtojus.

 

31. BiochipSynthase (ambient techno, IDM)

Įrašų leidybos kompanija Central Processing Unit, žinoma savo gana griežta distribucine linija, besiorientuojančia į techno-IDM-electro tripticho tradicionalizmą, ir identiškus binariniu kodu ženklintus viršelius, tyliai-ramiai į pasaulį paleido šį dailiai prasisukantį EP, iš dėžės ištraukiantį betoninių vertikalių konstrukcijas, nusukantį vektorius į pilko dangaus išryškinamą nerimą, aktyvuojantį mumyse instaliuotą automatizmą, tačiau skambesys toli gražu nėra stačiai kiborgiškas — minėtoji klasikinio electro įtaka paskirsto temperatūrą labiau į pliusinę pusę, o jei patirto svorio negana, netiesioginį pratęsimą siūlė penkiasdešimt septinta šimtuko vieta.

 

30. Meridian / Phillip BushReservoir 1: Preservation (modern classical, reductionism)

Perkusionistės ir kompozitorės Sarah Hennies kūrinyje, nieko stebėtino redukcionizmo garde, vienas iš kvintesencinių vaidmenų patikėtas tylai: ji įsiterpinėja tarp trijų perkusijų ir vieno fortepijono, darančio sąlyginai ilgas pauzes tarp natų ir visą valandos trukmę nesileidžiančio į sinchronizuotą interakciją su ritminiais komponentais — nors ir pagrindinis apipavidalinimas grįstas nuvalkiota Carlo Gustavo Jungo ir Sigmundo Freudo pasąmonės-kaip-rezervuaro teorija, viskas įrašyta taip, kad belieka mėgautis pačių alienuotų instrumentų sąšaukomis, vėžliškai besirutuliojančiu cikliškumu ir bandymu eliminuoti akusmatiką identifikuojant garso šaltinius.

 

29. Collider-><- (noise pop, shoegaze)

Prie progresyvaus ir matematizuoto shoegaze buvo prisigretinę nebent japonai Coaltar of the Deepers (pavyzdžiui, 2001 m. ‘No Thank You’), o kvazi-kakofoninis danų Collider debiutas suprekiauja šeriuotu garažiniu atšiaurumu ir padidinto koncentrato pop-cukrumi — nei vienai iš šių skilusiojo-subjekto dalių nesuteikiama nei per daug, nei per mažai judėjimo laisvės; dainų sudėtys bei struktūros, kad ir kokios gali pasivaidenti atmetusios eiliškumą ir išmetusios dogmatiką, vis dėlto palaiko pamąstomą pulsą, tvinksintį taip, tarsi Lush melancholija būtų prikelta sąjungai su ankstyvaisiais The Charlatans, tik viskas išmaudyta kiemo baloje.

 

28. DjevelOrmer til armer, maane til hode (black metal)

Šiame tope netikėtai skurdu grynakraujo black metal — tikėtina, kad daug jo pasiliko pirmojo pusmečio pedesoke, o štai ‘Ormer til armer, maane til hode’ gali atstovėti ir už kelis: minkštokai prodiusuotas sekimas doktrina su visais reikalingais apkaustais, labiau atliepiančiais žanro 90’s pasistūmėjimus, bet jaučiama ir 2010’s reformacijos (kaip antai tie patys Mgła) įtaka, neleidžianti pernelyg išaugti epiškumui ir melodingumui, ir visa tai įsimuša į selektyviai išskaptuotą naujosios kartos blekutį, paliekant imliausias detales ir už borto metant laiko išbandymų neatlaikiusias bures; jei gerai apgalvoti riff’ų kirminai styro galvoje dar ilgokai po perklausos — nykščiai viršun.

 

27. Clarice FalcãoTem conserto (art pop, dance-pop)

Konsensualaus ir patikimo balanso tarp aktyvios šokių ir ramesniosios baladinės muzikos radimas nėra lengva užduotis — jei Jenny Hval tas pasisekė su trance, Clarice Falcão sukimba su house barškučiais (redkolegija rekomenduoja stimuliantą ‘Horizontalmente’), nudažančiais albumą modernybės mašinerijos sidabru, pro paliktas skyles prasileidžiančiu ir virpulingą vokalą, ir mandagiai kičizuotas tematikas: vidinė introspekcija persimaino su eksteriorizuotu aistringumu, nukreiptu į pasaulį, kuriame kiek pasigendama taip skvarbiai sudainuotų takelių, jei tik būtų lengviau atrandamų, galinčių laisvai varžytis dėl hitų statusų su ‘A lygos’ žvaigždėmis, kurios didžiąją dalį savo kapitalo kraunasi iš leisgyvės inercijos, o ne mąslios energijos.

 

26. ŠiromA Universe that Roasts Blossoms for a Horse (avant-folk, post-minimalism)

Įvairų ir versatilų audio-potencialybių arsenalą (įskaitant tokias retenybes, kaip tampura, hurdy gurdy ir bendir instrumentai) užsisriegiantis kolektyvas iš Slovėnijos pasakoja apie tai, ką iš tikrųjų derėtų vadinti psichodelika: delikatus elgesys su stygomis, laukiniai ir netikėtumą išnaudojantys disonuoti protarpiai, akcentuojamų pasikartojimų spiralės (dėl ko ‘A Universe that Roasts Blossoms for a Horse’ ir pelnosi minimalizmo etiketės), ganėtinai akli brazginimai ir ilgainiui pasigirstantis tarp aimanos ir ugningumo nenusėdantis balsas — nepaisant penkete dainų kuriamos apibrėžtos ir savybingos visatos, daug kas prideramai išsprūsta iš jos vakuuminės apglėbties, į aikštelę išbėgant dar nenaudotiems metodams.

 

25. Jak3Moonlight Radiation (cloud rap, memphis rap)

Dar impozantiškesnis ir nežemiškesnis nei trisdešimt šeštojoje atsidūręs Mutant JoeHome Invasion Anthems’ — išties, panašumų esama, tik ‘Mėnesienos Radiacija’, atmetanti trap figūratyvus, save dedikuoja gaminti filtrą apspręsti būtent mėnulio aurą, pro kurią būtų išsiurbiamos nuostatos, kokiais piruetais turėtų (arba netgi galėtų) suktis repas — čia jis šildosi kraterio džiakuzyje, distancijuoja tave prodiuseriniais triukais tiek, kad pradedi jaustis ne klausantis albumo, o šiame dalyvaujantis arba iš šono stebintis tai, kas jame vyksta; o dedasi jame slogiausia futurologinė prognostika, pritvinkusi narko-subsistencijos, atjunkusios nuo mūsų gyvenamosios planetos ir skrendanti, jei ne į Mėnulį, tai į Marsą — be vilties sugrįžti.

 

24. Black to CommBefore After (electroacoustic, dark ambient)

Niūriosios elektroakustikos, kurioje užklysta palaidoti choralai ir sudrožti balsai, akmenys, besiritantys skirtingomis įkalnėmis ir nuokalnėmis, praslįstantys keteromis ir kalnagūbriais, susiniveliuojantys į mūrines sienas, tuoj pat nuverčiamas, tiksliau, nuplaunamas iširusių šaltinių gyslų — paties projekto lūpomis, per šias sensorines manipuliacijas, atsiveria portalai į naujas tikroves, laiką paverčiančias haliucinogenine įkrova; išties, šiemet tokioje eksperimentikoje padidėjo dažnis atseikėti dėmesio praeities-dabarties-ateities patyriminiam išsišakojimui, o būtent šis albumas, apsiginklavęs sporadiškomis ir atsitiktinėmis detalėmis, imasi, kiek tik išgali sau leisti, situatyvios eschatologijos, atitinkančios deguonies dalelėje tvyrančią nežinomybę.

 

23. Yan CookSomatic (minimal techno, industrial techno)

Šiek tiek primenantis senų lenktyninių kompiuterinių žaidimų soundtrack’us, tai yra techno per se ir par excellence arba at its purest — standartiniai ir užsodrintais kick drum’ais pabrėžiami dūžiai-per-minutę, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, night drive’o emuliacijos, bendrųjų archetipinių kartotinių ieškojimas bei klusniai apskaičiuotas judėjimas: devynių dainų rinkinio pavadinimas tą ir nusako; dar vienas kūno procesualumui angažuotas elektronikos projektas, nusitaikantis į visus tavo fluidus, sporas ir per žiemą prarastus vitaminus, dar labiau išdegintinus šios beveik-valandos vien tik tiesių grobuoniškų caksėjimų ir spėriai nepasigailinčių pumpavimų, nesukeliančių abejonių, ką turime vadinti universaliai teigiamos prabos išdava.

 

22. KogarashiAll Sorrows Feels Ancient (free improvisation, free jazz)

Sinkretiškas atlikimas, galintis išdurti klausytoją, kad čia groja daugiau nei du savo amato kultivuotojai: soprano ir alto saksofonus papildo gitara, o šitokia permutacija nėra tokia jau reta šiuolaikinėse džiazinėse improvizacijose — kad ir kokia ši būtų netašyta, išgręžta, išpjaustyta, galima išgirsti pokalbišką muzikantų sampyną bei alteraciją, kuri, peršasi impresija, modifikuoja ir erdvę aplink save, ją nutapydama neo-ekspresionizmu arba art brut stiliais, bet neapsigaukite: du įrašai gabena pakankamai dėl suprantamų apribojimų atsirandančių izotopijų, todėl šios retsykiais suveši, lyg būtų nuo būgnų atskirti James Chance & The Contortions, o visa kita paliekama nenumatytiems geizeriams, kurių versmių paliktas nuplikymas pasijus neišsyk.

 

21. Saqra’s CultThe 9th King (black metal)

Prabėgo beveik lygiai metai nuo išleidimo datos — per tą laiką antrasis (spręstume, ir pranašesnis už pirmtaką) Saqra’s Cult koliažinio okultizmo leidinys subrendo vienai iš rimčiausių tam tikros atkarpos žanro epitomijų, įmūrytų gedulingomis ir sielvartingomis soluotėmis, sumušančiomis penkiais su ir taip pažangiais tremolo, suplementuotais ir visai death metal’ui pritiksiančiais akordais: tokioje spygliuotoje pintinėje galime sugraibyti neatlyžtančią emociją, talžančią demonišku vokalisto balsu, nuo urzgesio pereinančiu į užkeikimus, aidinčius nuo šventyklos sienų, kur neseniai buvo atlikta auka dievams; šis belgų kolektyvas puikiai pratęsia savo idėjas, dar ir mokėdamas jas realizuoti pretenzijos mėginančiu atsisakyti grojimu.

 

20. 灰野敬二 [Keiji Haino], Merzbow & Balázs Pándi発見する者ではなく発見される者となれ (Become the Discovered, Not the Discoverer) (noise rock, free improvisation)

2019-aisiais vienas iš noise pionierių Keiji Haino susibėgo ne tik su spėjusiais apsigroti Merzbow ir Balázs Pándi, bet ir Jim O’Rourke, Oren Ambarchi, SUMAC bei Charles Hayward — visų kartu išleistų albumų pavadinimai siekia ilgus ir kiek didaktiškus pavadinimus, bet, kiek teko ištirti kūrybos turinius (o tiksliau — kiek pavyko rasti internete), ‘Become the Discovered, Not the Discoverer’ pasirodė įtaigiausiai: orgazmiškai pažliugę virsmai, išsklaidyta pneumatika, lėtos mirties egzekucijos, katarsiškai smogianti sunkio jėga, jokių papildomų ir išankstinių apkrovų apie tai, kas bus grojama, nes į vieną triumviratą susibūrus tokiems didmeistriams, kalba visame veiksmo momentalume persikelia į vienas kito klausymąsi, sekimą akimis ir aiškiaregišką, orakulišką, mistinį kelių žingsnių į priekį numatymą.

 

19. Lieven MartensDeo Gratias Triginta Sex (madrigal, choral)

Norint deramai suprasti, ką transliuoti siekia šis muzikos programuotojas-pertvarkytojas, dera žinoti visą aplinkinį kontekstą: kūrinys trisdešimt šešiems balsams parašytas XV a., gana skubotai, labiau kaip pokštas ir pasižaidimas — kai kurie teigia, kad jį atlikti turėtų kur kas didesnis žmonių skaičius, bet anuomet buvo pernelyg sunku rasti tiek dainuojančiųjų, kad šis madrigalas būtų tinkamai išpildytas: Lieven Martens, įsijungęs Logic X Pro įrangą, tokią viziją perkėlė į skaitmeninę simuliaciją, pakartotinai stratifikuodamas choro polivokalumą, daugiabalsiškumą etc., taip leidžiant pasireikšti virštoniams, o šalutiniai segmentai, kaip kvėpavimo ir kalbos padargų garsai, įsteigia perkusinį sluoksnį, šalia (arba virš) kurio sklendžia ambient/drone aeroplanas, po savimi barstantis multi-ontologinio persiliejimo žymas.

 

18. Cloud RatPollinator (grindcore, crust punk)

Ši žiurkė išties krito iš debesijos: tokiam driskių kratalui nebūdingas harmoningas (vietomis priderantis ir prie paprasčiausio dešimto dešimtmečio pankroko arba netgi pop punk) ir  atmosferinis rifažas koja kojon žengia su barbariškais d-beat’ais ir screamo paveikta skausminga rėksna — negana to, antsiuvais apsirėdžiusi trijulė šiais pačiais metais paleido ir ethereal wave (!) EP; taigi, tikėkimės, kad tolimesnis kelias dar labiau atsistums nuo paprastai vienakrypčio grind’o ir toliau išradinės vis plačiau išsikerojantį spektrą prieigų prie alaus statinės dugne perkepusių viražų, nes tikrai malonu girdėti, kad po daugiau nei dešimtmečio tų pačių atplaišų trinties staiga atrandamas kone šventasis gralis paversti graindą vėl didžiu — ne, tikrai ne Discordance Axis lentyna, bet būtinai paspauskite ‘Play’, kai aplinka signalizuos tik tūžmastį.

 

17. VangasFacial Tissue (noise rock, no wave)

Prie šešiasdešimt šeštojo šios šimtinės atstovo pridėkite mėgėjišką ir paauglišką/jaunuolišką vokalą, šiek tiek papildomo greičio, saują beprotybės dulkių tiesiai į veidą — ‘Facial Tissue’ lupa odą nuo jūsų kaktos, kol galop nusirėžia visą skalpą; kartais efektas primena pagiringą skrandžio užpildymą žalia žuvimi ir aštriais užpilamais makaronais, kartais šios devynios karštligės užpuola iš konteksto atsitraukiančiu suminkštėjimu, kaip ‘Stretch it Thin’ (jei tai lengviausiai virškinama albumo daina, tai jau daug sako) arba, finišui, tiesmuku destruktūruotu noise iš gitarų feedback’o (‘Two Men Fucking’)  — gyvuliškasis įniršis, naikinantis ne tik tave, bet ir nuolankiai pamojantis eiti sudaužyti kokį objektą į sieną, o po to išsivolioti tame, kas iš jo liko, kol tavo akių obuoliuose iš lėto išbluks vyzdžiai, nunyks sveikas protas ir vegetuodamas žiūrėsi į užtemusią saulę.

 

16. Thomas BrinkmannRaupenbahn (field recordings, sound art)

Jau senokai įvairiuose laukuose veikiantis ir per muziką technologijų įtaką žmogaus gyvensenai narpliojantis techno (o kaip kitaip) prodiuseris nusprendė savąją duoną pakylėti iki tiesioginių industrinės aplinkos fiksacijų, taikiklį sukant į stakles, tuo atsigręždamas į ankstyvąjį pramoninį amžių (XVIII a., kai buvo sukonstruotos pirmosios automatinės staklės) ir kaip jis generavo visuomeninių procesų takoskyras: nemažas kiekis loop’intų takelių, kurių dalis įrašyti tekstilės fabrikuose ir muziejuose, bet, kas svarbiausia, beveik visi iki vieno jie primeną tą patį techno ir jo variacijas, tarytum dalyvautum reive arba klausytumeis kokio seno live DJ set’o iš Detroito — rekomenduojama į kompromisus nesileidžiančios monotonijos, turinčios istoriškai ir filosofiškai pagrįstą užnugarį, vartotojams, bet sklandžiai sulįs ir išrankiems audiofilams.

 

15. 工工工 [Gong Gong Gong] – Phantom Rhythm 幽靈節奏 (experimental rock, post-punk)

Tik gitaros ir boso tandemu atliktų energingų litanijų porcija, kurios perkusiją atstoja lengvai psichotinis ir patologinis stygų braižymas ir tampymas, bet veikiausiai taip atrodo būtent tik todėl, kad porininkai tuo užsibrėžę reabilituoti būgnų nesatį ir taip vis vien suprodukuoti draivo projekciją — kai kurios boso linijos laisvai tiktų ir į disco arba funk kepinį, o gitaros efektai kartkartėmis nuneša į psichodelinio folko pievas, tačiau bardiško ar hipiško žiovulio čia nerasite, nes minimalusis sąstatas akivaizdžiai nesiekia įpiršti nieko viršprotinio, o mėgaujasi savo jam’u, kuris palaipsniui, iš begalybės ženklo sukiojimo aplink pirštus, ima galvoje kurti holistinį paveikslą, tarsi skaitytum Édouard Levé romaną, tik čia viskas nėra taip atomizuota, kadangi 工工工, užsiimdami visu tuo plakimu, bemaž nedaro pauzių, tik lyriškesnius sulėtėjimus.

 

14. Rod ModellCaptagon (minimal techno, dub techno)

Karščiausiąjį vasaros periodą pasirodęs dar vieno technopolio senbuvio albumas yra turbūt geriausias, jei apimtume labiau underground’e tūnančius prodiuserius: dažnai nepaleidžianti aukštesnio nei vidutinis tempo ir sūriai degustuojama fantastika, kaip visad paradigmatiškai nusėdanti į ‘klubui ar namams?’ dilemą, bet tokia nevalingai samprotaujama ambivalencija toli gražu nevargina, nebent ėjimo kur nors metu nejučia ims spartėti žingsniai, o tas labai tikėtina — siaučia antžmogiškas barbenimas, kai spyriai nesikuklina užgožti nustatytų melodingų linijų arba kažkur marginaliai nugarmančio fono, verčiančio tave pamesti orientaciją erdvėlaikyje; kaip kažkas internetuose gražiai parašė — atmosfera, gaminama turbo variklio. Ar įsėsi į nesuplanuoto kurso raketą bandomajam skrydžiui, jau įsižiebiant ir kaistant jos prietaisų skydeliui?

 

13. Kit SebastianMantra Moderne (psychedelic pop, tropicália)

Tarp roko dermių pakliuvęs išbaigtas pop-mišrūnas, sumagnetizuojantis prancūziškus eskizus, braziliškus prieskonius ir turkiškas vinjetes: visa turtinga albumo instrumentų parafernalija yra įgyvendinta vieno asmens, kol vokalistė kristalizuoja net trijų kalbų (anglų, turkų ir prancūzų) lyriką — nepaisant viso to 60’s atrajojančio šišo, tai yra vienas profesionaliausių ir talentingiausių metų albumų (projektui dar tik debiutinis), šluojančių velniop visą įgrisusią populiariąją psichodeliką; išties, ‘Modernioji Mantra’ yra lyg kokie nors Dumbo Gets Mad būtų pakeliavę po pasaulį, o dar ir nepatingėję inspiracijos pasisemti iš, kaip jie patys skelbia, Khruangbin, Portishead, Arthur Verocai, Goat, Caetano Veloso, Tom Zé, Os Mutantes, Cortex ir kitų praeities grandų, sukūrusių pagrindą tokiai šiuolaikinei sintezei, vertai daugiau nei drovių, vienišų aplodismentų.

 

12. Caroline Shaw / Attacca QuartetOrange (modern classical, chamber music)

Jaunos kompozitorės sukurptos naminės gaidos, viršeliu jau nurodančios, kad galima laukti ir tikėtis skalsių, neperkimštų, guodžiančių ir kiek ilgesingų, todėl gana komerciškai adaptatyvių rodyklių — taip, Caroline Shaw, esanti dar ir smuikininkė bei dainininkė, buvo pagerbta Pulitzer prizu, jos kūryba skambėjo kažkokiame eiliniame Netflix pusfabrikatyje, dar ji nemažai dainų bendradarbiavo su pačiu Kanye West, bet Attacca kvarteto išgriežtos dešimt kompozicijų nuteikia kiek kitokia linkme: greta kinematografinių inkliuzų, jaučiamas ir tvarkingas kanoninis pamatas, suveržiantis bendrą įspūdį į vietoje ir laiku apsiforminančią temperaciją, prie nesunkiai iškapstomų trafaretų kompiliavimo išlaikančią ir savą charakteringą rašyseną. Iškilmingas ir įsakmus manifestas, neigiantis jog klasikos ir popso sueitis visuomet baigiasi prastai.

 

11. Andy StottIt Should Be Us (dub techno, UK bass)

Silpnokas 2017 m. singlas ‘Song for Chance’ buvo išgąsdinęs, kad garbingasis britas technačius pasuks ten, kur suklupo ir patsai Burial — į ištuštintą ir klampią pelkę: džiugu, kad abiejų išvados padarytos, tad, kol pastarasis sugrįžo su spartesniu gazu, Andy Stott vėl žiaumoja tai, kas jam sekėsi solidžiausiai, t. y. 2011-2012 m. periodo gelmingą ir šmėklišką dub techno, į istoriją jau įrašiusį ‘Passed Me By’, ‘We Stay Together’ ir ‘Luxury Problems’. Na, o dabar tęsiasi meistriškas ir patyręs sonoriškumo valdymas, nustebinęs footwork įskiepiu (‘Ballroom’), o visa kita stumiasi be didesnių siurprizų — lėti, sunkiasvoriai, prasismelkiantys, apgaubiantys, aptalžantys stūmokliai, kažkodėl sudėti į dvigubą (!) EP, kas šiek tiek spaudžia šypseną, tačiau kūrėjas pažadėjo, kad šiemet mus pasitiks naujas pilno metro darbas.

 

10. Silt EnsembleFollow the Light (drone, indeterminacy)

Link tavęs artėja pati amžinybė, kedenama styginių kvarteto, papildyto Michael Zerang namudinėmis sąlygomis susikurto instrumento Queequeg Coffin, skambesiu užmenančio violančelės griežinius, tik kurio keturios stygos yra operuojamos ovalaus ir mechanizuoto medinio rato — kai kas, jau bylojant rezultatą, iš šių keturiasdešimt trijų minučių švelnaus branduoli(ni)o armagedono primena esamojo topo pergalingąją viršūnėlę, kai kas nusėda į lauko entuziastams gerai pažįstamą aleatoriką, o visos kitos subtilybės gražiai veikia tarsi žvejyba neskaidrioje ir drumzlinoje kūdroje, į kurią žvelgiant veriasi tamsa ir tavo sutrikusios fizionomijos atspindys: užmesk meškerę ir išsitrauk kokį ateityje nuskendusį droną arba anti-materijos chaoso dalelytę, o gal keletą supuvusių kontrabosų, kadaise iš žmonių rankų atiduotų nenuspėjamoms mašinoms.

 

9. Glenn BrancaThe Third Ascension (totalism, no wave)

Praeitamet mirusiojo gitarų ir triukšmasienių inovatoriaus post-mortem trenkimas durimis, sudarytas iš būgnų + penkių gitarų, viena kurių — bosinė, o likusios, žinoma, elektrinės; turbūt rafinuočiausias įmanomas nouveivas, savo trenksmų žingines pradėjęs prieš beveik keturis dešimtmečius, išperėjęs Sonic Youth gigantus ir trynęs ribas tarp roko bei ‘rimtosios’ pakraipos muzikos. Šįkart — paranojiško bėgsmo išpjovos, savo skiedras ir pjuvenas voliojančios neaiškiu purvu pramaišytoje dervoje, pilamoje tiesiai ant klausytojo, paprastučius ir anti-virtuoziškus akordus girdinčius intersekcionaliai padalintus į bekompromisį ir taking-no-prisoners polilogą, primenantį ir legendinį pirmąjį The Ascension, ir aukštu voltažu elektrifikuotas grubesnio post-rock iškrovas, randančias savo prieglobstį nuo roko dvėselienos tvaiko, niekaip neapleidžiančio gitarinio teritorialumo.

 

8. Per Nørgård / Ensemble MidtVestWhirl’s World (modern classical, chamber music)

Nors ir šio bio-kosminėmis refleksijomis jau pusę amžiaus pasižyminčio kompozitoriaus kūriniai  buvo parašyti dar 1970 m. (paskutinioji šio darbo kompozicija) 1973 m. (pirmoji kompozicija), 1987 m. (2-9) ir 2012 m. (10-12), Ensemble MidtVest sujungė skirtingų laikmečių taškus į vieną tankią ir kompleksišką epopėją, nestokojančią simptomatiško dramatizmo, įvairiabriaunių vibracijų bei atitinkamo verksmo skeveldrų: instrumentų partijos išsiskiria ir susigretina priklausomai nuo per periodiką slenkančios kaitos, nepaklūstančios konvencinėms proporcijoms. Atlėgusio ir intensifikuoto tempo pamainos, determinuojančios nuotaikinę gamą, tampa pažiniau identifikuojamos tik įnirtingiau pazulinus šį velnio tuziną takelių, slepiančių subatomines staigmenas, išspiriančias ląstelių sieneles ir nusileidžiančias nustėrusiuose klausos mikrokosmuose.

 

7. Blue HawaiiOpen Reduction Internal Fixation (UK garage, deep house)

Kuomet belieka baltuojančios šlapšluostės mostu susitaikyti su viskuo, kas vis atgrasiau (kaip neuždera jokie švieži stiliai, taip niekaip neišmąstomas naujas žodynas muzikai verbalizuoti) koduojama revivalizmu, ‘trisdešimties metų taisyklėmis’, hauntologija, retromanija ir kitais parėjusiais ABC raktažodžiais, iš beveik-niekur sušlama duetas, prieš tai švilpęs netveriamos baisybės chillwave ir indietronica albumus, o šįsyk antenas nusireguliavęs link švelniosios ir saldžiosios noktiurninio urbanizmo elegijos, velkamos per patamsyje sėdančias dulkes, įžiūrimas tiek dėl besiliejančio gatvės žibinto, tiek dėl nedrąsiai rodomo automobilio posūkio, nugabenančio nuo modernaus ritmenbliuzo iki trance užuominas sumaitinančių dūžių. Gana dirginančiai pražiūrėtas, neįvertintas ir ignoruotas — liudijant istoriškai jau patikrintą albume besišaknijančių sintetinių krypčių simbiozę su tipinėmis popmuzikos dėlionėmis, bene viskas šiame darbe išsiguldo hipertikroviška sklanda, todėl ir verta dėmesio.

 

6. Tuluum ShimmeringThese Flowers in Dawn’s Twilight at Illusion Temple (ambient, free folk)

Dvasingoji hipnotika iš amfetamininį produktyvumą demonstruojančio muzikoriaus, susilaukusi turbūt grandioziškiausios sėkmės: galima lyginti su neskubomis besiskleidžiančiais gėlių žiedlapiais arba vėjo šiurenama lygumų augmenija, ką sukomponuoja be galo nesudėtinga folkloro geometrija, pateikianti įvairaus plauko figūras, būdingas ir priskirtinas prie new age absorbuojančio smilkalų debesies — nors ir toks korporacinių šventyklų arba institucinio maldų kambario soundtrack’as apsakomas stereotipizuotai (kaip spiritualizmo seansas etc.), bet įsijungus patį šį slow burner’į, sielovadiškas dialogas su transcendencija suvysto tave į kokoną, apklijuotą mantrų knygų puslapiais, pigiais flomasteriais spalvintomis mandalomis, piligrimystės takus numintų sandalų padais, aplipdytą nuo siūlo nutrūkusiais įvairiaspalviais karoliukais ir rytietiškos marichuanos gniutulėliais.

 

5. Ana Frango ElétricoLittle Electric Chicken Heart (música popular brasileira, jazz pop)

Kas bent minimaliai varstė muzikinių internetų aukštųjų rūmų duris, tikrai turėjo nugirsti apie šią Brazilijos sensaciją, big band’iniais šuoliais suaktyvinusią tiek patį MPB stilių, tiek masyvesnės auditorijos susidomėjimą šio regiono gėrybėmis — neįtikėtinas progresas nuo vidutiniško ir blankaus debiutinio albumo ‘Mormaço queima’, daugelio atrasto tik po šio net pusvalandžio nesiekiančio nutašyto deimanto, kurio tviskėjimas virsta lazeriais, sunaikinančiais bet kokią kitą pasaulinę kandidatūrą į metų popmuzikos karūną. Sprogus, drausmingai suaranžuotas, nepiktnaudžiaujantis neurotiškomis džiazinėmis gitaromis, o verčiau spazminiais blyksniais suorganizuojantis guerilla karnavalą, kuriame all-killer-no-filler, keletas mikrobanginę šilumą išlaikančių hitų, irzulio nekeliantis vokalas, veiksminga seno ir naujo dialektika, žiupsnis slogios vakarinės žaižaros ir šokoladinis glaistas, kurio pavyksta nepersiryti.

 

4. Clemens Gadenstätter / Ensemble Nikel / L’instant Donné / Ensemble Modern / Klangforum Wien / Sian Edwards / Etienne Siebens / Krassimir Sterev / Ernst Kovacic / Yaron DeutschSemantical Investigations (modern classical)

Psichotiškais, netaisyklingais, hiperaktyviais ir nesugaudomais verpetais besisupanti platoka įveiklintų instrumentų paletė — šalia standartinės simfoninės medienos ir vario, suliepsnoja ir elektrinės gitaros bei akordiono rolės, kuriančios seduktyvų perteklių, paliudijantį apie tai, kad, viena vertus, šiuolaikinė klasika jau senokai pažengė iki pagirtinos beprotybės, kita vertus, iš jos toliau nebėra kur judėti, todėl, pasileidus po šiuos semantinius tyrimus, išdraikytų ir išoperuotų natų žemėlapių kampai spėja užsilankstyti tau nespėjus apimti tokio pločio, į kurį ir išsiveržia kompozitoriaus Clemens Gadenstätter ikonoklastiškas chuliganizmas, aptituluojamas respektabilumu, nes produktas visokeriopai lankstus: pavyzdžiui, gali kompanioniškai koegzistuoti su zyziančiu troleibusu arba pro šalį pėdinančia žmonija, net neįtariančia, kad ausinėse užsiimi šizoanalize.

 

3. Ben VidaReducing the Tempo to Zero (drone, electroacoustic)

Pavadinimas ambasadoriškai suponuoja, kokios patirties ir idėjinio krūvio galima vìltis: ilgamečiai garso meno kūrėjo eksperimentai įsirango į keturių valandų išskalauto ūžesio tunelį, rinkodariškai pristatomą kaip meditaciją, tačiau įsiūlantį šį tą vertingiau — temporalumo gromuliavimą, žeriantį aibę sprendinių, išsiritančių tik nuosekliai praėjus visus analogą ir skaitmeną suliejančius koridorius, kuriuose pamažu nubyra visas tinkas, atplyšta tapetai, lupasi tręštančios lentos, paliekant fundamentaliai fizinę garso genezę, kuriai reikalingas panirimas kur nors tylioje, ramioje, be ekscesyvaus bruzdesio įgyventoje aplinkoje. Kaip ir nemaža dalis tokių ambicingų darbų, cirkuliatyviai mainosi atpalaiduojančios ir įtampą keliančios tiesės, taip pat nuo intelektualių sieksnių atlyžtančios iki mėsų — laikiškasis šmėkliškumas mus konvergentiškai tūpdo į praeities ir dabarties dimensijas nebeatskiriamai rišančius išgyvenimus, susiriečiančius į nulį.

 

2. Yellow EyesRare Field Ceiling (atmospheric black metal)

Vitališkesnes ir iki išjuoktino manieringumo negriebiančias juodmetalio grupes iš štatų galima suskaičiuoti vienos letenos nagais — Pageltusios Akys, aplink save kaupiančios įdirbio raukšles,  išvarvino jau penktą studijinį pilnagrojį (neskaičiuojant dviejų split’ų), turbūt netgi apdedantį sakralizuotu lo-fi’jumi apkrėstą 2015 m. ‘Sick With Bloom’. Šiuomkart gitaros juvelyriškesnės, akordų maldaknygėse randama daugiau išieškotų pribraukymų, būgnai išlavėjo lig įsimintinesnių kūlių ir energijos kilstelėjimo progresyviai rifuojančių klosčių atmosferai, kuri išdailinta įtraukiomis jungtimis tarp dainų, o varnėniškas šrykingas vis dar toks pat agonizuojantis, dėl ko viskas suteka į pavydėtinai apgalvotą ir pribaigtą aptakumą, kuriame išsiplėšiame ir pastatytų ausų kaulijančias savybes — po dešimties metų kiek krypuojančios kokybės, grupė tebeišgali žvangtelėti tokiu smūginiu rezonansu, kuris ūmiai trūktelėtų ir ne šio žanro gerbėją.

 

1. Hermann NitschAlbertina Quartett (modern classical, chamber music)

Plunksnos raižinių totemizacijai lengvai neatsiduodantis absoliutas įsileidžia į save tauriojo grožio žvilgesį bei kartu išblaivinančiam ir taip nualintos kantrybės sumalimui sąmoningai paruoštą perversyvią bjaurastį, manipuliuojant laisvąja medinio kiberdžipo pavara pritylančią ir prabylančią reikiamais yrančių ir nespėjančių įkaisti tonų kąsniais: strigti ir pakibti tarp pajuodusių plytų neleidžia save sėsliai agreguojantys intervalai, ilgainiui klibinantys užtvanką po užtvankos, bet šilumą kelianti kamerinė aplinka su įprasta styginių kvarteto įgula patikina manevringai disciplinuojamus atskambius — kompozicijos, neįdėmesniu klausymu galinčios apgaulingai sugestijuoti nevaldomiau laisvesnę formą, ilgainiui dosniai atidengia savąsias drūtai supakuotas struktūras, įsitempusias kibaus garsinio mėšlungio blokais, išlaukus pasiekiančiais neužtrunkantį atlydį, o tuomet viskas toliau sublimuotai srūva keturių upokšnių kontinuumu. Tinkamai (nežinia, kiek rūpestingai) apskaičiuota trukme pasižyminti vertinga retenybė, kokių, kalbant apie šiųdienos gana paplitusią drone’uojančią klasikinę, per metus teiškrenta viena-dvi, o dar ir gyvai atliktas sodrus įrašas vėl keliose kūrinių pabaigose nuplekšnojančiomis katutėmis nervingai primena, kaip troškiai norisi reedukuoti šalies filharmonijose griežiančiuosius, kad iš visokių-tais-neoklasicizmų persiprogramuotų į tai.

Atsakymai į “Trigrašio šimtinė: 100 geriausių 2019 metų albumų”: 4

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: