Laikas ir atmintis karantino pasėliuose: Tame Impala ir vaporwave

The Slow Rush_Tame Impala

Pasyviai neuro-intensyvus dabartmetis, kai neįmanomybė persimainė į kasdienybę, mums bruka griebtis amžinųjų atminties ir laiko tematikų. Niekas raiškiau ir relevantiškiau neiliustruoja nerimo dėl savosios lemties & ateities, kaip dalinimosi vaikystės nuotraukomis para-viruso išplitimas. Beistorė melancholija, į ‘geresnių laikų’ pakuotę konfigūruojanti realius praeities išgyvenimus, okupuoja mūsų nušluotą ir nugalintą vaizduotę bei į ją įkomponuoja nostalgišką apokaliptiką — jei seniau pasaulis interpasyviai save pribaigdavo Holivudo klostėse, šiandien du-dvidešimti Pabaigos povaizdį pritraukia taip arti mūsų veidų, jog daugelį persekioja trapi būtinybė prisiminti, kaipgi toji vis labiau susvetimėjimą kelianti fizionomija atrodė prieš kelis dešimtmečius. 

Tam, žinoma, neatspari ir lig nejautrumo užkaitusi muzikos rinka — pastaraisiais metais itin išgirstama lyrika apie nejaukų, sunepatoginantį ir drumsčiantį praeities įsitaisymą dabarties-ateities kontinuume, o albumų konceptai vis dažniau kilniai paskirti šiųdienos simptomams diagnozuoti — dažniausiai, be abejo, nevykusiai, per civilizacinio nuopuolio naratyvą, maždaug, we’re fucked up, ir mėginant per kūrybą sugrįžti į prieškolapsinį stovį: pabandom iš naujo. Tai anaiptol nėra tos pačios nuplikintos retromanijos tąsa ir tampymas — veikiau forsuotai išauginta pačios kūrybos sąmonė, į savo operacinį lauką, be ‘gyvename sunkiais laikais’, įtraukianti ir pagrįstą nuovoką, jog egzistuojame tarp idėjų, kurios jau niekuo nebestebina, nebeprovokuoja, nebešokiruoja (ergo, neskatina mąstyti); negana to, patiriame nuolatinį kultūrinį déjà vu

Štai, praėjusio dešimtmečio niekaip neįmanoma įsprausti ir suredukuoti į konkrečius signifikantus, pagal kuriuos būtų lengva identifikuoti laikmetį — priešingai tam, ką, popkultūros nasrų ertmėse įmanoma padaryti su viskuo, ką vadiname 50’s, 60’s, 70’s, 80’s, 90’s ir taip toliau. Tiek du-tūkstantieji, tiek du-dešimtieji buvo kiaurymės, į save sėmusios bene viską, kas telpa prieš tai įrašytose skaičių kombinacijose, paskui save atsitempiančiose ištisus kultūrinės simbolikos rezervuarus. Juokais-bet-ne galima pridėti, kad, jei praeitas dešimtmetis buvo labiau aleatorinis, būsimasis taps veikiau redukcionistiniu, nes niekas nepaliks namų ir ritmingai tryps skruzdes, mįslingai patenkančias į namų ekosistemą.

Visa tai, iš mūsų pusės, jokiu būdu nėra eulogija arba gedulas Nauj(um)o nesačiai — jei jo ir būta, tai XXI a. jau spėjo jį lėtine maniera užgesinti ir savy gvildentą-rutuliotą modernistinių idealų sugrįžimą užkalti permanentinės stazės lentomis. Kas, nuleidus prieš tai į dangų tiesas plaštakas, beliko — tiek iš klausytojo/s, tiek iš kūrėjo/s barikadų, — tai imti šiuo laikiškuoju iškrikimu bei dischronija išmoningai naudotis, ir kokčiai nuvalkiotąjį postmoderno pastišą, kurio nuplikusiomis vantomis tebesivanoja tokie blėstantys vardai kaip The Garden (įdomesnei to paties, bet skirtingo patirčiai verčiau rinkitės Glass Beach), iškeisti į senųjų įtakų serviravimą ultra-nauja ir tuo pat hiper-madinga produkcija. Atrodo, iš visų šiemet pasirodžiusių pilnagrojų (honorable mentionsGrimesMiss Anthroposcene’ su 00’s archeologija ir valandos trukmės destruktyvusis Arca singlas ‘@@@@@’), eksploatuojančių laikmečio auto-referentiškumo ir praeities laiko (arba tiesiog visos populiariojo modernizmo istorijos) kalnakasybos jungtį, sėkmingiausias eksponatas yra… vieno-žmogaus-armijos įgrotas Tame ImpalaThe Slow Rush’. 

Vien pats pavadinimas, oficialiai tesimbolizuojantis matomą muzikanto neskubėjimą kurti tęsinį ‘Currents’ (penkmetis — kol kas ilgiausias tarpsnis tarp albumų), iš tiesų išduoda mūsų visų jau kurį laiką (per/iš)gyvenamąją dialektiką — būtis suskaidyta, fragmentuota ir atomizuota į prekarišką monadologiją, grįstą nenoriu amfetamininiu bėgsmu, efemeriška gyvensena be ateities ir ūmėjančiu darbo-laisvalaikio skirties išblukimu, tuo pat leidžiant nesunkiai įmatyti ženkliai bujojančią kultūrinę stagnaciją, virstančią visuotine kreatyvia impotencija. Ne, kol kas minty neturimas šis karantino laikotarpis, o ‘tik’ elementarusis zeitgeist, ir tai — jau spėjusios įkyrėti bei gerokai susiraukšlėti tezės, kurioms pačioms vertėtų sulaukti įdėmios revizionistinės patikros, domėn imant vien tai, kad net ir techno-militaristinis sektorius, su visais elonais muskais ir šių ‘post-ironiškais’ fiasko, pradeda atsimušinėti į savo paties euforiškai nusitiestus ir nusibrėžtus progreso, implikuojančio begalybę, matmenis. 

Visas kapitalistinio kismo greitis, jau dabar-dabar, berašant šį tekstą, bliūkšta į išsileidusią guminę lėlę, dar labiau nei bet kada pastaraisiais metais atskleidžiančią, kad nuolatinis jos pūtimas ir, su juo, formos palaikymas, tebuvo daug kainuojantis mistifikuojantis fokusas po tuo pačiu progresu konotuotomis išraiškomis, kaip antai ‘sparta’. Taigi, nebesisukantį gaublį ištikusi nenuspėjamo tolimesnio klostymosi išimties būklė, po kurios arba istorija ir toliau liks pasibaigusi, arba šiaip ne taip, anihiliacijos impregnuotas, bus pradėtas radikaliai naujas skyrius, kuriam veikiausiai prireiks ištiso naujo įrišimo — kas tuo norima pasakyti, tai kad po koronaviruso gali kardinaliai ir drastiškai pasikeisti šiame tekste pateiktų teiginių, sugestijuojančių kaitos ir temporalaus judėjimo epistemas, svoris ir vertė. O dabar prie muzikos.

The Slow Rush’ — lėtoji laikmetinė skuba, skvarbiai įsimušanti ir į turinio skambesį: nors šioms ir būdinga Kevinui Parkeriui įprasta, gana tanki, bet į prakvėpuojančią pusę pasverta ritminė inžinerija, šįkart dar lipniau perimanti Bee Gees, Supertramp, 70’s disco ir yacht bei soft roko dinamiką, kūrinių trukmė pastebimai ilgesnė ir progresyvesnė, tykanti su daugiau virsmo pačios dainos sūkuryje. Kertinė ženklodara visoje pateiktoje koncepcijoje yra patsai raktažodžiais apnuogintas Laikas, akivaizdžiausiai išskaitomas pavadinimuose, kaip ‘One More Year’, ‘Instant Destiny’, ‘Posthumous Forgiveness’, ‘Tomorrow’s Dust’, ‘Lost In Yesterday’, ‘It Might Be Time’, ir ‘One More Hour’ — net ir neįsiklausant į žodžius (atseikėti jiems dėmesio nėra labai vaisinga, žinant, jog K. Parkeris niekad jais pernelyg nesirūpino, o ir šiaip — juk, kol kas, kalbame ne apie repą) galime matyti, kad išsiverčiama be subtilių metaforų ir alegorijų, dėl ko pati idėja tampa itin centralizuota ir spurdanti aiškumu. 

Net ir regint tokias tiesmukas insignijas, albumas, panašu, daugelio liko neperkąstas: dažna/s klausytoja/s irzliai skundėsi, jog kažikur išgaravo catchy priedainiai (boOoOriNg!! wHeRe aRe tHoSe hOOks??). Bandymas po apsamanojusio schematiškumo pasukti link inovatyvumo ten, kur jis neįmanomas, virsta nepasitenkinimo kupinu atgarsiu, o mums, vienok, nuoširdžiai džiugu, kad albume nėra bereikalingos hipnagogikos ir programinių dainų, kurios privalo tapti hitais — dėl to ‘The Slow Rush’, visoje treninginio R&B ir musmiriaujančios psichodelikos apsuptyje, tikrai negalime pavadinti eiliniu memoradelia įrašu, atkuriančiu ir imituojančiu tam tikrą konkretų istorinį periodą, nes šis įrašas, su savais neišvengiamais trūkumais, visgi kažkaip sugeba levituoti ne virš, o šalia to.

Taip, žinant kūrėjo aistrą einamiausiai ir repetityviausiai įmanomai popmuzikai (tarp inspiracijų pagarbiai cituojamos Britney Spears ir Kylie Minogue), kuri ypač smarkiai paveikė ‘Currents’ (atrodo, Tame Impala šiuo albumu tiesiog ‘išlindo iš spintos’), deviacija nuo buvusiųjų ir spėtų priprasti formulių šiek tiek išbalansuoja bei skatina perkvalifikuoti išankstinius lūkesčius. Vis dėlto, retrospektyviai regint visą autoriaus nupėdintą kelią, dera paklausti, ko būtent tikėjosi gerbėjai-prijautėjai? Jau vien ‘Currents’ savo išleidimo metu buvo nemenkai poliarizuojantis — ir, kaip dažnai nutinka, viena stovykla kaltino selling-out’u, o kita džiugiai ir supratingai priėmė transformaciją (mažiau gitarų, daugiau sintezatorių, ką perėmė ir Impalai artimas projektas Pond, ką jau kalbėti apie žinomesniustos pačios bangos atstovus Unknown Mortal Orchestra), nes veikiausiai nutuokė, kad link to buvo judama nuo pat pradžių. 

Labai panašus lūžis, tik ne toks staigus (nes juk slow rush), atsispindi ir 2020 m. albume, todėl vargu, ar nuokrypį nuo ‘Currents’ priedainingumo (ir labiau kirmininio žodžių kartojimo — atmintyje iki šiol aktyviai tupi begalinis ‘Let it Happen’) reikia žvelgti, kaip į apgodotiną netektį — įsimintinus pop per se priedainius keičia gretimai senųjų triukų su fingersnap’ais, signature drum sound ir gauruotu bosu priešausyje sustangrėję drąsesni ir veržlesni eksperimentai, išsėdėtas detalumas, juvelyriškesnė precizika ir apskritai turtingesnė, sultingesnė stilistinė įvairovė. 

Būtent dėl tokio susirpinto paūgėjimo ‘The Slow Rush’ yra koherentiška iki tol leistų albumų loginė tasa, tik imanti deramai kvestionuoti pati save — nuo heavy psych roko tonacijų debiutiniame ‘Innerspeaker’, per akistatą su gi(n)tariniu popsuLonerism’, ‘Currents’ flirtą su haliucinogeniniu ritmenbliuzu, iki šio lėtojo skubrumo — gauname užnokusią ligtolinių įstangų sintezę (tik artimesnę sintetiniam skambesiui, o ne rokui, kurio liko tik atplaišos), ką liaudiškai galėtume vadinti muzikanto branda. Sunku pasakyti, kodėl daugelis būtent šį prasmingą darbą vadina trainwreckord — nutraukusiu sėkmingų albumų seką — šalimais kaip visad aukšto lygio prodiusavimo, jį galima vadinti bene intelektualiausiu K. Parkerio pareiškimu, kuomet grynesnį entertainment dar smarkiau pakeičia turiningesnis infotainment.

Priešingai, nei dauguma ankstesniąją muziką rekonfigūruojančių projektų, Tame Impala sugeba tuo neerzinti, nes, pavyzdžiui, mąsliai spėja uždengti kokią nors Fleetwood Mac’inę užuominą flanger efektu, paliekant tik pačios užuominos užuominą, tuo viską formuojant į amžinąjį neišbaigtumą ir pretenzijos į galutinumą nebuvimą, tačiau išpuoselėta estetika neleidžia albumui būti pavadintam tik eskizu, kuriam pritrūko ‘dar kelių naktų’. ‘The Slow Rush’ tampa meta diskursu: albumu tarp albumų, muzika muzikoje, bei, tuo pačiu, keliomis sinchronizuotomis ir heterogeniškomis laiko tėkmėmis vienu metu, susiliejančiomis į pakankamai darnią plokštumą. 

Imant atsitiktinę analogiją, toks timeless rezultatas primena vietinio repo projekto Dee & Kamy 2015 m. albumą ‘Filling the Gap’ — pavadinimas, žinant kontekstą, leidžia interpretuoti, kad užpildoma niša tarp praeities ir… dabarties. O to kontekstualumas toks, jog kartu su visa (kartais dogmatiška, kartais reikšminga) konservatyvia duokle dešimto dešimtojo Rytų pakrantei, kaip kad iš Rakim nufyrintu flow, semplinamu Notorious B.I.G ir nuolatinėmis ‘mes tikri rэperiai’ remarkomis, ilgagrojis sugeba skambėti, nors ir sąlyginai, tačiau savo lygoje stebėtinai šviežiai, prezervuodamas ir vėlesnių repo pasiekimų tendencingumą: tokį pakliuvimą tarp laikmečių (pilnai neatsistojant nei į 10’s, nei į, aišku, 90’s — praeities pojūtis be apibrėžto istorinio momento) dažniausiai nulemia tiek pažengusi įrašymo technika, tiek egzistavimas periode, kuriame milžiniškas kiekis praeities idėjų yra fiksuotas-dokumentuotas-archyvuotas skaitmenoje ir taip nesunkiai pasiekiamas — digitalizuotoje eroje netenkame pačios netekties (arba nesugebame prarasti praradimo), viskas yra automatiškai prisimenama už mus, tad tokia hipermnezija neleidžia išgryninti skambesio ontologijos į kurią nors pasirinktą kryptį net ir to trokštant (lygiai taip pat, kaip ir dėl endemiškai užderėjusių mikro-sub-žanrų ir besireprodukuojančių ‘post-’ priešdėlių, darosi vis sunkiau sukurti homogeniškai vienakrypčio stiliaus albumą).

Tokia (be)laikiškoji išeiga vis dažniau tampa sąmoningai selektyvia iš pačių autorių/atlikėjų pusės — ‘skolinimasis’ iš XX a. nebėra tik vaizduotės stoka, o tampa proaktyvia jėga, iš kurios, per daugybę deteritorizacinių + reteritorizacinių procesų stengiamasi formuluoti ‘naujo/originalaus/autentiško’ pakaitalą tokiems kondensuotiems vulgariesiems revivalizmams, kaip, sakykime, naujausias Sam Sparro leidinys ‘Boombox Eternal’. Ir čia sugrįžtame prie ‘The Slow Rush’, saikingai besispjaudančio referencijų aibėmis, dėka kurių, pridėjus ‘firminį’ projekto braižą, kiekvienas kūrinys turi savo distinkciją ir charakteristiką. Nuo labai tiesmukos ir vulgarios mikro-odės tiems patiems Supertramp (vienas iš mėgiamiausių K. Parkerio projektų) ‘It Might Be Time’ dainoje, iki jau paminėtų smulkių ir apdairiai išmėtytų nuotrupų, kaip iki parodijinio lygmens sėdanti herojiškai ilgesinga fleita ‘Borderline’, iš niekur kelioms sekundės nyrantys ledinukiniai ir kreščendiniai klavišiniai ‘Breathe Deeper’, baladiniai akustinės gitaros intervalai ‘Tomorrow’s Dust’, rūgštus ir reivinis kartkartinis sintezatorius ‘Is It True’ (tuo tarpu ‘It Might Be Time‘ girdime ekscentrišką sireninį synth‘ą, priešstatytą gyviems high-in-the-mix būgnams), galop kone-karvės-varpelio smulkutė ir vos išgirstama perkusija ‘Lost In Yesterday’. 

Beje, pastarojo gabalo klipas kinematografiškai (one take metodika + Wes Anderson’iškas karnavališkumas) aktualizuoja dėka erdvėlaikio konjunktūrų/konsteliacijų kaitos vykstančios atminties deformacijos ir false memories fenomeną: to paties įvykio reminiscencijos ir rekolekcijos, kurios įvykio singuliarumą spektralizuoja į gradualiai denatūralizuojamą ir depersonalizuojamą fenomenalumą, virstantį nostalgijos iškreipiama atminties mašina, prie kurios prisideda bet kas, kas turi interpeliuojantį sąlytį su subjektu, ilgainiui yra ‘teršiamos’ subjektyvaus tapsmo. 

Prisimenant mūsų seną palydovinę feisbuko komentarų sekciją su priežodžiu ‘gal galima paprasčiau?’ ir ‘ar jūs čia specialiai viską taip sudėtingai rašot?’, tokias ideacijas simplifikuoja keli gana tikslūs jutubo komentarai: The music video is about how we embellish memories more and more as time passes. The first scene is the truth, with all the sadness, anger, embarrassment, and happiness that comes with it. As the scenes progress, the wedding reception gradually turns into a hyper-perfect unrealistic fantasy where the key characters are changed into “better” ones with entirely different actors for the bride, groom, smoking woman, father, etc. But then the original pregnant bride and smoking woman break into this unrealistic fantasy, refusing to be forgotten or glossed over, and wreck the fake party. 

O kitos internetinės personos pastabi akis imasi techninio narpliojimo: I wonder how much math and effort was put into this video. Every time around, the actors had to perform their actions as the camera was on them, and change dressing. The camera takes exactly 1:00 every time around, and each time it’s recorded at a higher framerate and wider aspect ratio. Not only that, but Kevin and the band had to be on time with the lyrics and instrumentation even though the framerate was raised and speed was lowered. Incredible. Each time I watch it, I notice more and more things. It is the perfect metaphor for false nostalgia. Na štai, po tokių skaidrių it krištolas eksplikacijų Immanuelis Kantas, Martinas Heideggeris, Henri Bergsonas, Jacques Derrida, Jeanas Baudrillardas, Gilles Deleuze ir Félixas Guattari tyliai spiečiasi kampe padaužyti bongo ir, aišku, paklausyti ‘Lost In Yesterday’. Ir šitai dėl socizoliacijos atsakingai daro po vieną, netrukus pasileisdami pirmojo albumo deimantą ‘Solitude Is Bliss’.

Kaip ir būdinga absoliučiai visiems iki vieno XXI a. įrašams, viskas kažką nerimastingai primena ir kažkur sugestyviai veda, į kažką nurodo (žinoma, jei yra sukauptas šioks toks savivara lemtas klausymo stažas), bet aptariamu atveju discografinis įdirbis mums kaskart vis primena, jog čia ta pati Tame Impala, tas pats rafinuotas buržujus Kevinas, suteikiantis praėjusiems dešimtmečiams gana meistrišką rekontekstualizaciją, kurios ydingiausia silpnybė irgi suveikia kaip galimybė/būdas kassyk atpažinti, jog klausomės to, ko klausomės: vis dar tas pats apysaldis falsetas, kuris teka lyg tas kadaise gertas kompotas — skonis juntamas, bet tuo pat niekaip nepasitenkini dėl sterilumo, o gaivos maža. Bet čia nedera pamiršti, jog beveik viskas ‘The Slow Rush’ atlikta vieno žmogaus — kažkur neišvengiamai turi būti palikta kliurka, o čia dar ir tokia, kurią nėra paprasta koreguoti. 

Vis dėlto visu šiuo bagažu K. Parkeriui pavyksta tai, kas šiandien tampa vis sunkiau įmanoma: sukurti skambesio vandenženklį, muzikanto įkvėpimus ir jaudulio objektus užštampuojantį, pavyzdžiui, tais pačiais primityviais ir neišradingais akordais, kuriems visą audiologinį poveikį suteikia efektų pedalai ir post-produkcija, arba trumpos, momentalios ir nuolatos besimainančios muzikinės frazės, kuriose sutelpa ašarose ir seilėse paskendęs kičas. Toli gražu ne vienos-dviejų perklausų reikalaujantis albumas — nors ir tikrai ne toks brikoliažiškai maksimalistinis, kaip kadaise aprašytas Flying LotusCosmogramma, bet nepelnytai vartotojų nutrenktas, kaip nesėkmė arba nuobodybė. Norėtųsi, kad daugiau ausų atpažintų popmuzikos dialektiką savo vanguardistiniu pradu — turbūt kartojamės, bet laikmetyje, kuomet avangardas ne tik, kad nebeveiksnus, bet ir nebeįmanomas, centras pasako daugiau nei periferija.

The Slow Rush’ viršelis mums poetiškai parodo, kad nėra taip, jog zeitgeist’as geistų grįžti į praetį ir ją patirti naujai. Atvirkščiai — jau kurį laiką niekaip neįstengiame nuo praeities pasprukti ir jos išvengti. Teimimpalos lyrinis subjektas nekenčia nuo amnezijos ar troškaus, dusinančio ilgesio, o veikiau jis niekaip neišgali pamiršti — prisiminus Friedrichą Nietzschę, užmarštis irgi gali būti efektyvus instrumentas, tolygus atsiminimui ir toks pat pageidautinas. Šis albumas numanomai išsako nerimą ne tik dėl neaiškios dabarties, neturinčios savojo identiteto, bet ir dėl tos pačios priežasties nutolstančios ateities, taip save prirašant į tokių iškilių ir vertingų darbų, kaip Joy DivisionUnknown Pleasures’ gretas, įspėjamai signalizuojančias tam tikrą nuoseklaus istorinio naratyvo stokojantį ir deobjektifikuotą laikiškumą, iš kelio pašalinantį tokias laikmetyje fiksuotas paauksuotas granules, kaip kad, sakykime, Debbie Harry kokaininis hitas ‘Rush Rush’, nukeliantis į laikus, kai laukė dar daug visko prieš akis ir už jų.

Vėl pažvelgiame į viršelį, raudonuojantį laiko smiltimis, tvindančiomis patalpą, ir užduodame sau klausimą: ar visas albumo konceptas nėra panašus į mūsų tveriamą karantino, saviizoliacijos bei socialinės distancijos laikotarpį, kuris kol kas į apibrėžtą temporalią metriką įspraustas tik oficialiai, iš tiesų žinant, jog viskas truks kur kas ilgiau? Lėtoji skuba pasireiškia individualia namisėdos identiteto absorbacija ir kolektyvia pasaulinės nerimastingos desperacijos sankirta — kol vieni privilegijuotai dirba nuotoliniu būdu, kitiems kasdienybė ne tik, kad nepasikeitė, bet dar ir tapo kur kas ekstremalesnė bei rizikingesnė. 

Kol sustingusi (dar labiau, nei įprastai — jau ne tik epistemologine prasme, bet ir materialiai) kultūra, — atšaukti renginiai, nutraukti organizaciniai procesai, erdvėms tenka rinkti dulkes — priverstinai stabdoma ir didžioji dalis to, kaip mes apskritai įsivaizduojame šiuolaikinį gyvenimą, koks ir kur jis bebūtų. Kone maksimali devitalizacija, besipinanti su solidarizuojančia grėsme, yra nūdienos modusas, reikalaujantis permąstyti laiką, tempą, kaitą ir pačią istoriją: koronavirusas yra, paprastai tariant, visokeriopas game changer’is — 2020 is the new 9/11. O ‘The Slow Rush’, be to, kad muzika tampa kambariu, kurį perpildo monstriškai stimuliuojama atmintis ir kaleidoskopinis istoricizmas, nori pasakyti ir apie bendrą hiper-mnemoninį perviršį, kurį patiriame ir informaciniuose bei medijų srautuose — atrodo, lyg ir viskas stingsta, tačiau įsijungus naujienas tokia impresija sukasi 180°; atoslūgio kraujomaiša su nerimu.

Naujausias Tame Impala albumas neintencionaliai tampa metafora mūsų laikams, tik skambančia pernelyg šviesiai ir idiliškai — dainų perfekcionizmas prasilenkia su slegiančia šiandienine suirute. Kad ir koks dinamiškas būtų ‘The Slow Rush’, jis vis tiek lieka senų idėjų kratiniu — išeiga to, kad pastišas tapo natūralizuotu. Tik ši domestifikacija Mr. Parkeriui velniškai pavyksta — o galbūt tokius įspūdžius kuria mūsų slopstantys ir mąžtantys pageidavimai, įnoriai. Sunku išlaikyti aukštų standartų kartelę, kai ši su savo rodmenimis pasiliko laike, į kurį dabar referuojame ‘kadaise’. ‘The Slow Rush’ — iš lėto numalšintų lūkesčių retrognozė, vietoje restauracinės nostalgijos siūlanti refleksyviąją. Kol muzika tapusi sraigės tempu į asfaltą besitrinančia auto-kanibalistine vulture industry, kurioje pūliuoja normalizacija-per-imitaciją, už lango bio-politiką vis matomiau keičia nekro-politika ir baiminga katastrofų kapitalizmo nuojauta, na, arba, taikant į retorinių tropų mūdytęmadytę, barbarizmas žmogiškuoju veidu, egzemplifikuojantis staigų Hobbes’išką conditio humana paūmėjimą ir dirginančią šoko doktriną, tarsi prieš mūsų akis iššoktų tas sulaukėjusio Kempiniuko memas.

Taigi, kol vieni priversti skubėti, didelė dalis mūsų įkalinta laukime — tasai laukimas paraleliai yra kitų triūsas, dėl ko gyvenimo abstrakciją galima nusakyti stojančio tęstinumo paradoksu, arba mobilia imobilizacija. Na, o tęsiant apie muziką, iš lėto pereikime prie ištuštinto ir negatyvaus erdviškumo, kuriame taip pat apstu laikiškumo žymių, galbūt dar įtaigesnių ir chrestomatiškesnių. Pozityvią anhedoniją keičia negatyvi echonomija, per autarkiškas kiberkostmozės monadas mus nuvedanti į praeities miglyną, kas mums primena, jog šiandien tik per praeitį įmanoma susikurti ateities galvoseną.

tame impala meme

Interneto vaizdynuose jau senokai pasklidę ir išpopuliarėję vaizdo įrašai, kuriuose rodoma, kaip smalsiai ir nuotykingai landžiojama po apleistas komercines patalpas, dažniausiai prekybos centrus — erdvūs koridoriai, ištuštėjusios salės, ant grindinių pabirę stiklai, dulkėtos vitrinos, užšalę eskalatoriai ir kiauri stogai. Absoliuti didžioji dalis tokios urban-vojeristinės medžiagos demonstruoja įvairias rinkos dėsningumų palaidotas JAV lokacijas — praėjusio amžiaus ekonomikos kilsmas leido statyti milžiniškos ir kompleksiškos architektūros pastatus, skirtus vien tik anestezuojančiam apsipirki(nėji)mui ir įvairioms paslaugoms, atsiduodančioms nebūtinybe.

Šiandien tokios ‘latecapitalism erdvės dažnai apibūdinamos, kaip non-place — lokacija, kurioje vyksta tik dalykinė cirkuliacija ir transakcinės procedūros, atribojančios mus nuo gyvesnio socialinio kontakto ir erdvės viešumo. Vėliau, kaip žinome, nuosmukiai ir bankrotai nemažai tokių vietų Valstijose privertė užverti duris — be postmodernizmo estetiką reprezentavusių prekybcentrių ir masyvių viešbučių, nyksmą pasigavo ištisi miestai-miesteliai; bene žinomiausias pavyzdys yra amerikietiškosios svajonės Dievo pamirštasis Detroitas, o labai glaudžiai prie to atsistoja ir Kinija, garsėjanti pastatytais ištisais šmėklamiesčiais, kurie taip ir liko nerealizuoti, neapgyvendinti ir tušti.

Sąlyginai stabilūs laikai kadaise leido inicijuoti tokius pompastiškus ir švaistūniškus pastatus, tarsi niekas niekad negrėstų, viskuo būtų pasirūpina keliasdešimt metų į priekį, o ateitis — užtikrinta ir saugi. Dabar tokie, kaip mėgiama įvardyti, vaiduokliai simbolizuoja smūgiuojančius pralaimėjimus, dužusias keramikines viltis, nutrauktas ambicingas svajones ir kitą asociatyviai taikomą distopinę-apokaliptinę taksonomiją, kuri visuotinės koronaviruso grėsmės sandūryje grįžta į vyraujančią sąmonę ir vaizduotę, į kurią griozdiškai penetruojasi nesunaikinamo sunaikinimas. 

Nors prekybos centrai bei paslaugų sektorius šiandien ir sustingo, o akcijų biržų skaičiai smunka dailia ir kerinčia kreive, apie galutinai apleistus pastatus kalbėti dar anksti, tačiau nerimas, nežinia ir kone biblijinė Pabaigos anticipacija verčia prisiminti tą patrauklų kontrastą tarp žaižaruojančios, margos, spindinčios ir tviskančios salonų alėjos, virš kurios monochromatiškai skamba popmuzika, ir to, kas hipotetiškai galėtų nutikti, jei ši daugialypė krizė priverstų daugumą verslų nutraukti savo ir taip menkavertes veiklas — tas jau pranašaujama, pavyzdžiui, privačioms oro linijos, kurios turėtų bankrutuoti iki gegužės mėnesio. 

Nors ir mūsuose Šv. Akropolių menėse ir vestibiuliuose vis dar blaškosi laikinumo ir vilties aura, mes atitinkamai prisimename dar taip neseniai internetus kamavusį muzikinį stilių, kuris pats grįstas ne kuo kitu, bet prisiminimais — vaporwave. Jau pelnytai prirašyta, kaip jis pats tapo fantominiu mauzoliejumi savo pirminiams tikslams — dabar verčiau peržvelgti jo ankstyvuosius ir pre-mainstream’inius žingsnius, kuomet jis noriai ir pagauliai žaidė su apleistų prekybcentrių muzikinio garso takelio idėja. Prieš kelerius metus išpopuliarėjo ekvalaizinti hitai, kuriems pritaikyta tuščio prekybos centro užsklanda — šitaip, pasitelkiant Toto, A-ha, Tears for Fears, Depeche Mode arba tos pačios Tame Impala muziką, siūlyta įsivaizduoti, ką reiškia tų dainų klausytis erdvėje, kuri įprastai būna kupina vartotojų ir jų keliamo erzelio. 

Tačiau, dar anksčiau, būtent vaporwave jau ėmėsi tokios fantazijos, sukuriant patenkinamai kokybiškos produkcijos audinį. Vienas įdomesnių egzempliorių yra dar 2012 m. (stilius buvo tik neseniai užsimezgęs) konceptualus postūmis ir poslinkis į nuo eccojam’inių šaržų atsispiriančią prietemą: vienas prodiuseris sukūrė dešimtį ambient/plunderphonics kompozicijų, kurios yra pašvęstos tam tikrai apleisto prekybcentrio patalpai. Kalbame apie iki šiol aktyvaus ir produktyvaus veikėjo Hantasi debiutinį darbą ‘Vacant Places— albumas klausytoją pasitinka taip, kaip ir pridera komercinį katarsį siūlančiai arkai: ‘Welcome’ kartojasi džiaugsminga, vaiski ir žaisminga klavišinių melodija, tačiau ją nerūpestingai lydi šiurpus ir stingdantis drone gūsis, dėl ko kūrinys atranda prieštarą tarp užsikirtusios konsumeristinės hipnozės idealizmo ir purvinos, vėsios, šukėmis nubarstytų languotų grindų materijos. 

Kaip ir būdinga vaporwave panteonui, besisukantys garsai nėra švarūs ir skaidrūs, o duslūs, traškantys, girdimi tarsi per kelis minkštus sluoksnius, ir visa trukmė nusėta liguistos melancholijos, kuri spinduliuoja, pagal visus reikiamus koreliatus, slogią monotoniją, palaidojančią (inter)aktyvumą ir spartesnio tempo pojūtį. Tokios kombinacijos nori mums sukelti kastruojantį living after the gold rush afektą, ir tas pavyksta. Postmodernizmą mėginančios nusakinėti teorijos mus moko, kad šioje epochoje naratyvinis laiko, kaip eigos, pojūtis tampa aidų ir kreivų veidrodžių kambario erdve. Būtent į tokią vaiduoklišką kvadratūrą bei geometriją ir yra nutaikytas ‘Vacant Places’, perpuvusia zombiška ranka pagriebiantis mus ir vedžiojantis post-apokaliptinėje ekskursijoje: ‘Lobby’, ‘Elevator’, ‘Restroom’, ‘Escalator’, ‘2nd Floor’ (šioji, beje, nuskamba taip, tarsi kas būtų užpirkę mišias lietuviškai estradai) ir ‘Food Court’ — dainomis galima mintimis keliauti po skirtingus ir įvairius šopinimosi šventovės taškus, kuriuos, žinoma, suvienija apleistumo/užmaršties konceptas (‘Abandoned’), o pats LP, panašu, yra įkvėptas Northwest Plaza prekybcentrio, kurio vardu ir pavadintas paskutinis takelis, paliekantis mus be finišo, sumos ir išvadų — esame įkalinti kompostuotuose džingluose. 

Net jei vaporwave, kaip muzikinę pakraipą, daugeliu atvejų ir buvo sunku priimti rimtai, jam iš tikrųjų pavyko įtakingai diagnozuoti svarbius dabarties atributus (kultūrinė inercija ir kūrybinė impotencija — maudymasis drumzliname tvenkinyje be naujų šaltinių) jis numatė ir potencialiai niūrią, darganotą ateitį, kuri neretai vizualiai pateikiama būtent ištuštėjusios ir erozijai (‘likimo valiai’) atsidavusios architektūros pavidalu. Tokia deteriorizuotos ir ‘užkrėstos’ vaizduotės forma kultūrai, ypač cyberpunk’inei mokslinei fantastikai, jau būdinga nuo seno, tačiau, savo stiklinęs akis pramerkęs Jo Didenybėje Internete, būtent vaporwave iškalbingai pasiūlė mums tokios groteskiškos ir pesimistinės lemties numanymą filtruoti ir košti pro simuliakrinių paviršių, kaip finansinio kapitalizmo raiškos, glamūrą, už kurio slypi plėšri ir grobuoniška tikrovės atodanga, nužymėta anachronizmu ir ta pačia debilizuojančia inercija — apie panašų fenomeną muzikoje taip pat esame rašę

Persisotiname praeities tirštimu, netenkame mums įprastos dabarties, ką jau bepridurti apie seniai atšauktą ateitį — vaporwave jos mums nesugrąžino, tačiau galbūt koronaviruso sukeltas paradigminis sulėtėjimas permaišys kortas; jau spėta pajuokauti, kad pandemija klimato kaitai nusipelnė daugiau, nei Greta Thunberg. Tuo tarpu apleistas prekybcentris duotuoju mOmentu tampa ne tik materializuota atmintimi, tačiau ir grėsminga, bauginančia prognoze, savo sėklą išskleidusia jau senokai. Vaporwave dar įtikinamiau virsta ne tik šmėkla, bet ir pranašu užrištomis akimis, o HantasiVacant Places’, nors ir ne The Caretaker, bet per laiko ir atminties žaidimą pasiūlo virtualų balansą tarp alternatyvios utopinės tikrovės su kitonišku naratyvu ir akivaizdųjį pavojų menančio distopizmo. 

Vėlgi, iš senojo mūsų teksto apie vaporwave galima spręsti, kaip niekingai baigėsi jo žygis per World Wide Web platybes, tačiau šiandieninė sunkiai paaiškinama ir dar sunkiau į priekį įmenama situacija su visu šiuo dekorporealizuotu anti-socialiu socialumu, kuomet ryšį palaikome savo skaitmeninių avatarų prezencijomis, verčia mus sugrįžti prie ankstyvųjų šio judėjimo (į)spėjimų, kuriuos anuomet galbūt dalinai laikėme spekuliatyviais ‘what if’ ekstremumais arba internetinės-meminės produkcijos išsikalinėjimu, tačiau šiandien istorijos krauju taškytas bumerangas triumfuojančiai grįžta ir HantasiVacant Places’ pranašauja dar tik bręstantį, bet jau kailiu juntamą ir vaizdingai sučiuopiamą krachą, kuris galbūt ir kokiame nors Kauno ‘Mole’ arba ‘Savame’ leis sušokti lėtą valsą, ant ozoną plėšančios saulės spinduliuotės ilgai neragavusios odos krapnojant rūgščiam lietui, kurio radioaktyvūs lašai nuvarvės į psichotiškos šypsenos pakeltus lūpų kampučius. Griuvėsiuose vibruojanti muzika mums projektuoja alteruojantį pabaigos ir pradžios singuliariumą — jei jau kapstomės praeityje, tai bent po tokią, kuri kažką žada. Apleisti prekybcentriai — tai dar ne pasaulio pabaiga.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kaunas apleistas prekybos centras kalniečiai“

Apleistas Kauno prekybos centras „Kalniečiai“ — kaunas.kasvyksta.lt nuotr.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kaunas apleistas prekybos centras kalniečiai“

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.