Vakarėlių hauntologija – ne(į)vykusių ir prarastųjų tūsų niežulys

Party hauntology — sąvoka ir konceptas, praėjusio dešimtmečio pradžioje-viduryje išvestas šiandien dėl laikmečio iššūkių sparčiai aktualėjančio filosofo Marko Fisherio. Anuomet šis terminas reiškė XXI a. populiariojoje ir klubinėje muzikoje vyraujantį toną ir atmosferą, kuomet kūrinio skambesys dažniausiai kompresuotas aukštai gamai ir pakilumui, jo struktūra įprastai intensyvi ir tanki, produkcija sintetinė (dėl to — šalta ir ‘negyva’), priedainiai sprogūs, himniški, ekstatiški, hedonistiški ir, atrodytų, kažką švenčiantys, tačiau bendroji nuotaika ir afektas yra melancholija, ilgesys, lengva rauda ir elegija, būsena tarsi kažko netekus, kažką praradus, nepaisant to, kad malonumais eksplicitiškai trykštantys žodžiai gali diktuoti kitaip. Ne veltui toks mišinys internautų buvo sykį blogosferoje pavadintas downer euphoria — viskas prarasta, tuštuma, tačiau vedina/s perversyvios varos atkakliai žengi toliau.

Tą iliustruojančiais pavyzdžiais M. Fisheris pasitelkė tokius karališkus ir akinančius vardus, kaip Kanye West (ypač jau istoriškai svarbiu tapusį albumą 808’s & Heartbreak), Drake, James Blake ir, svarbiausia, visą 2009-2010 m. radijinio-jutubinio pop-bangą, mums atpažįstamą iš Flo-Rida, Pitbull, will.i.am, Ke$ha, Black Eyed Peas, Lady Gaga, Katy Perry, Calvin Harris ir David Guetta armagedono. Šalia to galima atitinkamai pridėti ir neužtvenkiamą EDM čiurkšlę, pasižyminčią šabloniškų ir standartinių pojūčių kūrimu per pamatuotų euforiškų drop’ų taikymą — tas puikiai reprezentuoja visą įprastą šiokiadieninę darbo savaitę, betįstančią tarsi pasyvioji ir ‘nuobodžioji’ electronic dance music dainos dalis, į kurią įskaičiuojamos intro, breakdown ir build up atkarpos, po kurių viską atsakančiai nušluoja drop’o sublimacija, kuri įgarsina geidulingą ir kūnišką kinetinį protrūkį savaitgalį klube; return of the repressed savo buitiškiausiu pavidalu. 

Tokia superfunkcionali muzika, kuomet mechanicistinė nejautra veikia apyvartoje su laukiniu libidiškumu, grįsta (iš)laukimu, kuris sąlyginai patenkinamas tik itin laikinam tarpsniui, trumpučiam momentiniam blyksniui: po šiokiadienio — šokiadienis. Kvazisocialus dainų vartojimas nuo drop’o iki drop’o yra gyvenimo nureguliavimas režimui ‘nuo savaitgalio iki savaitgalio’. Žymesni Lietuvos atlikėjai ir prodiuseriai tokios garsinės apraiškos bemaž sugebėjo išvengti (arba, atvirkščiai, mums pavyko išvengti jų) — šalyje tokio supleškėjusio teatro hedo-glamūro ambasadoriai būtų nebent Radistai arba vietiniai remiksai tokiuose kebabinių garso takelių jutubo kanaluose, kaip Lithuania HQ. Bet kad populiaresnieji ir žinomesnieji vardai iš ‘work hard — play hard’ naratyvo susikrautų solidesnį kapitalą — regėti ir girdėti neteko; galbūt skaitytoja/s turės kuo papildyti.

Šiandien tokia riestanosės darbo-kančios-malonumo-pasitenkinimo etikos (tūsinam, nes galim arba nes nusipelnėm) pakraipa muzikoje jau beveik užmūryta šešėlyje — tuo pasirūpino ‘sušvelnėjęs’, tapęs ‘labiau sąmoningu’ ir dar labiau su neo-soul arba R&B sumišęs repas (vien ko verta Tyler the Creator tranzicija iš siaubūno-ekshibicionisto į jautrų romantiką) ir ‘nuoširdesniu’, ‘atviresniu’, ‘trapesniu’ virtęs perkamiausias popsas, kurio šarmotoje pasakų pilyje tapo madinga ir paklausu dar atviriau reikšti jausmus, širdgėlą, sielvartą, skausmą ir nebeapsimetinėti nepažeidžiamais darbščiais kantruoliais, kurie žygiuoja per pasaulį/gyvenimą ir užtarnautai dėl to pasilinksmina. Žinoma, viskas virė klausytojui adresuotame lygmenyje: prisiminkime, kaip Michaelas Jacksonas, mirkdamas savo šlovės lietuje, dainavo ‘So tonight gotta leave that nine to five upon the shelf / And just enjoy yourself’ (‘Off the Wall). Pastarąjį dešimtmetį situacija pakito: po ranka pakliūva sentimentalūs ir atlapaširdiškumu atsiduodantys diviški darbai, kaip Lorde Melodrama’ arba Carly Rae JepsenE·MO·TION’. Sunku pamiršti, jog pastaroji pradėjo nuo vakarėlių hauntologijai artimo paaugliško happy-go-lucky singlo ‘Call Me Maybe’, kuris, kartu su Selenos GomezLove You Like A Love Song’ buvo tarsi paskutinis disnėjiško teen-pop spygsmas prieš užslenkant esmingiems dominuojančių afektų pokyčiams popscenoje. Be to, ‘Call Me Maybe’, kartu su Lady Gaga & BeyoncéTelephone’ buvo 00’s ringtone swag estetikos likučiai, kuriuos dabar šaukštais kabina Free Finga.

Jei jau šiek tiek flashback’iname į netolimą praeitį, priartėkime prie gan tinkamai įsiterpiančio ir  karantinuotą peizažą įpaveiksluojančio pavyzdžio — šiandien galime kaip niekad susitapatinti su savo nokiausio ir kokybiškiausio periodo Gorillaz: deformuotų virtualių personažų sambūris, kuriantis bendrą projektą eklektiškos skaitmeninės fantazijos pasaulyje. Ar mūsų pabirusi ir išskaidyta dabartis negalėtų būti apibūdinta antrojo albumo pavadinimu ‘Demon Days’ ir jame skambančia daina ‘All Alone’, taip pat išgyvenant įgyvento pasaulio netektį su ‘O Green World’, galiausiai turint omenyje vien tai, kad albumas startuoja ‘Last Living Souls’ — suzombėjusiu rūpesčiu gyvybe mirties ir baigties akivaizdoje? Net ir perdėm eko-moralistinis ‘Plastic Beach’ išreiškia mūsų čia-ir-dabar būčiai pritaikomas koncepcijas: ‘Broken’ primena apie atskirtį nuo sociumo ir jo dalyvių, o ‘On Melancholy Hill’, be ‘duuuh’ sukeliančio akivaizdaus pavadinimo, yra būtent tai, kas pavadintina vakarėlių hauntologija: mažorinių tonų kupinas judrus upbeat skambesys plonais pluoštais pridengia aitrią nuopuolio aurą, kuri, grįžtant į pragariškus 2020-uosius, yra dar pajėgesnė ir vis vien nesunkiai geba suderėti su steroidine banger’io ritmika.

Depresija, vienatvė, nerimas, anhedonija, neurozė, ašaros, melancholija, dirglumas, liūdesys ir graužatis tapo vyraujančiais klausomiausios mainstream muzikos kūrybiniais tropais — šįkart, vienaip ar kitaip inicijuojant kritinę laikyseną, apsieisime be emocijos ir geismo reifikacijos bei suprekinimo, ir dar be to, kad tokia muzika yra ne tik nesmagiai nutaikyta į mus ir skirta mūsų esamajai tapatybei + būklei, bet ir produkuojama dar ir dėl to, kad mes priversti tokiais būti ir tęsti mentališkai nesaugaus, socioekonomiškai nestabilaus bei pažeidžiamo identiteto, į kurį galima komerciškai apeliuoti (kad paprasčiausiai atsirastų terpė tapatinimuisi), egzistavimą. Nuo post-industrinės Death Grips paradigmos, per xanax’inį emo rap, iki naujųjų (n)e(u)rotizuotų electro/bass eksperimentų, pastelinės Billie Eilish neo-gotikos ir taip toliau — pasyvesnis ar aktyvesnis negatyvumas dabar yra užvaldęs rinką. Tai būtų galima pavadinti party hauntology ekstremumu ir tuo, kas įvyksta nepavykus šalin nuvyti ir atsikratyti tūso šmėklų — gedulu. Vakarėlių hauntologijos sampratą lydi kolektyvinės emocijų patirties stygius ir intymumo netektis, populiariojoje kultūroje ataidinti dar nuo tų laikų, kai tokie masiniai renginiai, kaip reivas, turėjo organišką politinę potekstę ir per muzikinę pramogą sugebėjo kurti solidarumo jausmą, taip pat skleisti emancipacijos idėjas. 

Jau esame aptarę, kuo tai virto ir baigėsi, o dabar turime prarastą elektroninio (nebūtinai — sąlyginai panašiai galime kalbėti ir apie taip pat pasimirusią (pank)roko kontrkultūrą) ir šokių ritmo pulsacijos keltą bendrystės/vienybės jausmą, į kurį šiandien mėgina refleksyviai nurodyti gausybė skirtingų post-rave ir post-club projektų — nuo nemirtingojo visų galų techno iki pakankamai naujo ir savalaikio reiškinio deconstructed club. Šis, panašu, kitokia stilistika ir estetika (grubesne, vulgaresne, agresyvesne) kartoja tai, kas kadaise imta vadinti IDM (Intelligent Dance Music) — elektronika, ‘ištraukta’ iš viešosios tūso erdvės, iškastruota nuo bosinio prieaugio, ir patalpinta į privatų ir individualizuotą klausymąsi namuose, ką ir matome stilių oficialiai pradėjusio ir pavadinimą jam suteikusio rinkinio viršelyje. Tuo tarpu M. Fisheris akcentavo, kad daugybė substancialių 80’s pabaigos ir beveik visų 90’s reivo (hardcore, acid, eurodanceyou name it) garsų nusėdo į pop-hitų repertuarą: jei praėjusio XXI a. dešimtmečio pabaigoje tą buvo galima justi pseudo-futuristiniame electropop arba synthpop (ypač žr. Black Eyed PeasThe E.N.D. (The Energy Never Dies)‘ ir ‘The Beginning), tai šiandien tokius fenomenus apsiglėbia ir art pop arba ambient popmūsų praėjusių metų albumų tope nemažai tokių eksponatų, kuomet trance ir house persipina su ramia ir harmoninga vaga. 

Collective Rendering: The Early '90s CGI Album Designs of Phil ...

Lietuvoje, be praėjusiais metais apžvelgto neprasto Without Letters kislotno leidinio ‘Abundance Supreme, panašią vakarėlių hauntologiją, tik dar koncentruočiau įsispitrijant į kiber-amžiaus binoklį, galėtų atitikti globalioje muzikinėje visatoje dar neataušusias daydream’inančio abrazyvumo tendencijas mėginantis timptelėti tragizmo kupinas frankenšteiniškas Motina debiutas ‘You Will Be Recorded’. Nesileidžiant į giliamintiškesnę hermeneutiką, įvardijančią visą bio-info-mašininį santykį post-industrinėje semiosferoje, ar šis pavadinimas nenusako to, kuo yra virtęs daugumos mūsų socializuotas laisvalaikis ir pasilinksminimo būdai? Šalia to, kad šioje temoje, kaip go-to žodyną, galima dalinai pasitelkti jau pavargusiai nutrintąją ir 2020 m. vargiai begaliojančią Gilles Deleuze aprašytą kontrolės visuomenę, kurioje yra svarbūs internalizuotai įsisunkiantys politinės galios instrumentai ir finansinių mechanizmų kuriami fatališki įsipareigojimai, dera byloti ir apie sinoptikoninį vienas kito sekimą bei integruotą komunikatyvaus kapitalizmo spektaklį, kai top-down galiai nebereikia ypač stengtis, kad gautų mūsų buvimo lokaciją ir daugumą reikalingų asmeninių duomenų, kuriuos patys noriai suteikiame, įsitikinę tariamu veiklos medijose nekaltumu ir neutralumu.

Sekimą ir kontrolę šiandien kuria ne tik, pavyzdžiui, CCTV tinklas, bet ir dėmesį bei tarppersonalinius ryšius uzurpuojanti feisbukinė-instagraminė mediacija, šalia narcisizmo ir simbolinio ‘Aš’ kultivacijos įsteigianti ir privatumo, diskretiškumo sutru(m)pinimą. Čia, pabrėžtina, tokia retorika nėra reakcingas-romantinis ‘autentiškos komunikacijos’ ir ‘gyvo bendravimo’ ilgesys, o pastanga parodyti, kokia sėkminga yra horizontalizuota panoptikono (metaforiškai galima nusakyti, kad panoptikumas šiandien tapo gulsčiu) intervencija į mūsų gyvenimus, kai privatumo netenkame dėl ‘patogesnio susisiekimo’ bei fabrikatyviai auginamo įpročio savo ir kitų kasdienybę selektyviai vizualizuoti socialiniuose tinkluose, taip formuojant nepageidautinus (ir dažnai realizuojamus be sutikimo, ypač kai smartfouniniai ritualai tapo taip sukasdieninti) įvaizdžius ir normatyvines roles, t. y. modusus, kuriuos privalai atitikti įvairiose erdvėse, antraip, jei iškrisi iš normos ir ‘normalumo’, socmedijų ‘safaryje’ atsidursi kaip egzotinis objektas, siūlantis pasigėrėjimą, pasibjaurėjimą arba pajuoką, priklausomai nuo situacijos ir aplinkybių — galima prisiminti, kokios sėkmės ir palaikymo dėl tokio gaze’inimo galimybės susilaukė feisbuko puslapis ‘Humans of Trūlai’, kuriame talpintos ‘keistuolių’ viešajame transporte nuotraukos.

Taigi, you will be recorded. Ar tai nėra lig kaulų įsismelkusios The Police dainos eilučių ‘Every breath you take and every move you make / Every bond you break, every step you take, I’ll be watching you / Every single day and every word you say / Every game you play, every night you stay, I’ll be watching you’ redukcija išmaniųjų telefonų erai, kai kiekviena pastebėtina kurioziška ar netipinė ‘įdomybė’ yra persekiojama circuits of drive imperatyvo ją išeksponuoti savo paskyrose? Be abejonės, savotiškai deprivatizuojanti globalaus tinklo įtrauka veikia ir atvirkštiniu principu — interneto ryšiui pajungtas prietaisas tampa lengvu pabėgimo planu nuobodžiaujant (klasikinis vaizdinys — narkotinis sulindimas į ekraną, virstantis sulindimu į save) arba būnant ten, kur nuo to tarsi turėtum atitrūkti ir pailsėti. Todėl klubai arba tai, kas tebevadinama reivu, tele-technologijų ir medijų epochoje nebėra toks eskapizmo teleportas arba portalas, kaip kitados — korporealią (kūniškąją), psichoaktyvią ir sonorinio dažnio stimuliaciją dabar sklandžiai pakeitė ekranizuota imersija, suteikiama socialinių tinklų ir informacijos srauto. Dėl to dabar net ir slapčiausias, atokiausias, privačiausias ir intymiausias vakarėlis gali būti nesunkiai ištransliuotas ir paviešintas, pavyzdžiui, Instagram story. O jei nedaroma būtent taip, tuomet atsigręžiame į jau gana įsisenėjusią elgseną, kuomet pats dalyvavimo/apsilankymo kur nors faktas turi būti medijuotas tavo asmeninėje paskyroje, įvykio bendrininkai žymimi nuotraukose ir panašiai — tokių po(s)linkių konstatavimu jau nebenustebinsi.

Tačiau šiandien pat, koroziškai pūvant koronaviruso karantino paskatintos socialinės izoliacijos egzilyje, kurio asociatyviai muzikines patirtis neseniai apmąstėme, viskas diametraliai apsisuka: viešumas iš gyvo kontakto ir dalyvavimo beveik visu kuo persikėlė į skaitmeną ir internetą (išskyrus svarbius darbuotojus ir specialistus) — todėl vakarėlių hauntologijos konceptas įgauna naujai papildytą ir aktualią reikšmę: drastiškai sumenko kolektyvinė emocijų patirtis ir afekto dalyba gyvai, todėl daugumai mūsų įkandin slankioja tūsovkės (abstrakčiai suprantamos kaip socialaus būvio) šmėkla, į kurios įkrovą patenka ir bet kokios viešos/bendros erdvės prisiminimai arba kad ir pats paprasčiausias pasivaikščiojimas su kuo nors. Tai, kas dar taip neseniai buvo įprasta ir nekvestionuotina, dabar tapo tabu ir grėsme mūsų visų saugumui bei sveikatai — galimas tarpžmogiškas ryšys staigiai transformuotas į priverstinai alienuotą distanciją, vietoje trimatiškumo ir taktilikos siūlant komunikaciją tinklo platformose. Karantino pradžios sukelto kitoniškumo ir beprecedentinio lūžio šoką (išties gana malonų, nes kažkas naujo, neįprasto, griūva smaugianti tikrovė ir atveria azartiškai jaudinančios nežinomybės spektrą) netrukus pakeitė fear of the unknown ir prasidėjo nuolydžio paskatinta uncanny melancholija — tai, kaip mes tiek metų vykdėme ir įsivaizdavome savo laisvalaikį bei pramogas, tapo nuostolingu objektu, kurio netekome ir dėl to kenčiame stingdančią agoniją, nes į jį ilgą laiką buvome libidiškai investavę.

Poriname ne tik apie klubus ir šokių aikšteles: koncertai, vakarai ir naktys baruose, net ir plotai bei buiteškės, kuriose muzika turi bent minimalią rolę — viskas tapo netolima, bet jau smilkinius raižyti pradėjusia praeitimi. Be gyvenimo būdo ir ekonomikos, pakito paties pasaulio, kaip visumos, percepcija — dabar materializuojasi KraftwerkComputer World vizija, o visi gyvieji sambūriai ir vakarėliai pasklinda mūsų atminties blokeliuose, kaip šmėklos, (iš)reiškiančios atskalūnišką askezę ir augantį potraukį pagaliau ištrūkti į tuos pačius neįkvepiančius vartojimo ciklus. Naujoji party hauntology yra visi atšaukti koncertai, festivaliai, performansai, žlugę turų planai ir bet kokie šiuo bei būsimuoju metu turėję vykti muzikiniai aktai, kurie dabar klostosi tik mūsų ilgesingoje vaizduotėje. Atšaukta ir didžioji Eurovizija, apie kurios, kaip idealo, atšaukimo neįmanomumą taikliai parašė apžvalgininkas Karolis Klimka: koronavirusas pakylėjo „Euroviziją“ (kolektyvinę svają) į naujas aukštumas: dabar visa tai, kas dar vakar buvo banali kasdienybė (arba lengvai realizuojama svajonė), pavirto nepasiekiama svajone: kelionės, vakarėliai, baliai, atsitiktinės pažintys, miesto gyvenimas, viešasis maitinimas, viešasis transportas… Panašiai kaip pranašiškas lietuvių kūrinys Venecijoje (kurioje, beje, pirmiausia ir įsisuko korona, priversdama atšaukti karnavalą), šiemet „Eurovizija“ pavirto hiperboliškomis nostalgijos mišiomis. Vakarėlių hauntologija čia ypač stipri, kaip staigokas nusistovėjusios normos pervertimas į nostalgiją ir deprivaciją-nuo-pasitenkinimo.

Šmėklos buriasi į demonišką pandemoniumą, represuojantį mūsų norą patirti muziką kitaip, nei savo kaulus stingdant namų aplinkoje — šitai, kaip ir visų tūsovkių netektis, bent jau mums, nėra didelė problema. Labiau verta sunerimti dėl uždarumo keliamų mentalinių bėdų ir, žvilgtelint į priekį, visos post-izoliacionistinės reabilitacijos daugelio psichinei sveikatai (ir ligtolinių socialinių įgūdžių bei poreikių probleminio atstatymo), kurios gali prireikti po karantino, bet tuo pat reikia nusiteikti, kad leisgyvį pramogų sektorių žvėriškai užplūs hedonizmo stygiaus aukos, urzgusios nuotuoliuose ir atskirtyse — tarsi pasibaigus prohibicijai; kol tai vis dar nenumatoma, o karantinas vis pratęsiamas, tol dažnas kūnas atpranta nuo nuolatinės (kassavaitgalinės ir pan.) stimuliacijos ir numanomai pratrūkinėja klaustrofobišku bei kompulsyviu nenustygimu vietoje. 

37d95bf380822bd983a5134d34ea5b46

Lygiai taip pat, kaip reivo ir klubinės kultūros, kaip iš tikrųjų alternatyvios ir socialiai saugios erdvės dažniausiai nevalingai ir nesąmoningai gedi XXI a. popmuzika, taip grandiozinį ‘Cancelled’ antplūdį ir kolektyvaus konsumerizmo netektį siekia kompensuoti juokingi televizijoje ir internetu transliuojami pasirodymai tuščiose salėse, tuo tarpu didžėjai suka plokšteles savo namuose arba tiesiog rodomi seni koncertai. Taip norima išlaikyti kūrėjo-vartotojo kontaktą ir išgelbėti sunykstančią vertę — gyvas koncertas negyvai; koncertas, turėjęs įvykti gyvai; pasirodymas, tarytum vykstantis taip, kaip ir turėjo vykti; tačiau visa tai tampa prarastąja ir neišsipildančia gyvo socialinio akto potencija, virstančia senojo ‘normalaus’ pasaulio fantomu. Pasikeitusio muzikinio gyvenimo skęstančiame laive vis dar bandoma sukioti šturvalą lyg jis tebeplauktų savo numatytu kursu — panašiai, kaip ir mums darosi vis sunkiau save išjungtiWWW, nukapojant visus jo čiuptuvus, taip ir gyvos muzikos bei viso going-out diskurso rinkai sunku susitaikyti su savo pačios įšalusia netektimi. Vargu, ar kada nors yra vykęs toks staigus visa-ko skaitmenizacijos ir kibernetizacijos procesas. Gyvumo pauzė, kurios pabaiga kol kas nesuprognozuojama — dauguma tūsų šaltai sproginėja paralelinėje tikrovėje, kurios veiksmas meat-space pasaulyje iki koronos buvo stropiai planuotas book’erių agentūrų, klubų šulų ir koncų organizatorių. Vakar dienos nuo šiandienos karantine nebeskiriančią atmintį reverberacijomis iš audio-tolių pasiekia Nico balsas The Velvet Underground dainoje …all tomorrow’s parties.

Turime masinį ir labai reikalingą (kategorinis imperatyvas grįžta!) susilaikymą, dėka kurio net ir šaltas konsumeristinis arba pigiai eskapistinis santykis klube/koncerte atrodo tarsi sapnas arba subrealybė. Absurdiškai apmaudu, kad daugelis priversti ilgėtis dažnai žalingos arba nuviliančios patirties, vietoje sunkios darbo dienos kompensacijos pasiūlančios dar didesnį kūnišką nuovargį: kaip vienas garsus, bet nevykęs, atstumiantis ir paprasčiausiai nuobodus klubas dar taip, palyginti, neseniai savo reklaminėje kampanijoje skelbėsi — į klubą kaip į darbą. Išties, kiekvienas savaitgalis iki viruso siūlydavo nekintantį ir iš anksto rutiniškai sukuruotą grafiką su savo repetityvumu, atstojančiu primityviausių fiziologinių poreikių tenkinimą. Jokio spontaniškumo ir teigiamą užuomaršumą keliančios atgaivos klubai jau ilgą laiką nesugeba pasiūlyti. O kartu su visa karčia socialinių medijų būtimi ir savęs reprezentacija, norint išlaikyti tariamą respektabilumą ir statusą, tūsinimas (ir jo kristalizuotas atkūrimas feisbuke ar instagrame) išties daug kam buvo patapęs privalomybe save įženklinti, taip apskritai desperatiškai bandant bet kokiai visuomeninei egzistencijai suteikti substanciją. Dabar visa ši metafizika yra virtusi hauntologija, kuri taip pat iškalbingai parodoma ir Muzako sukurto event’o ‘Jokios grupės koncertas Niekur — pagaliau toks, kuriame ir patys galime sudalyvauti: ironiškas bei negatyvus atsakas susiklosčiusiai situacijai, tuo pat rodantis šios užspaustos pramonės rezignaciją, beviltiškumą ir bandymą statyti frustruoto humoro skydą prieš nežinios force majeure.

Visgi, nepaisant to, kad abstrakti vakarėlio idėja daugelio mūsų galvose išliko šmėklišku pavidalu, apskritai bet kokio viešumoje pasklidusio afekto išsiilgimas yra labai realus, ypač pavasariui įsibėgėjant. Suasmeninta kultūrinė muzikos funkcija padėti pabėgti nuo savęs yra palikta individualioms arba minimalų žmonių kiekį apjungiančioms apeigoms — tokioms salelėms ir oazėms aptarnauti yra staigiai ir skubotai permąstomi ištisi distribucijos modeliai ir albumų leidimų datos, nes solidus kąsnis ilgą laiką konstruotos libidinės ekonomikos sužlugo pernakt ir tapo mirusiu laiku. Be party hauntology, M. Fisheris rašė ir apie nomadalgiją — jausmą, panašų į ilgesį namams (homesickness), bet labiau paremtą nuolatinio judrumo, keliavimo ir lokacijos keitimo sukeliamu šleikštuliu, konvertuojamu į norą save užfiksuoti saugioje erdvėje, nutraukiančioje nomadiškumo ilgainiui peršamą susvetimėjimą ne tik su žmonėmis, bet ir su pačia topologija. Todėl daugeliui šiandieninis karantininis būvis yra nomadalgijos inversija — atvirkštinė būklė, kuomet ilgimės judėjimo, bastymosi ir erdvinio pasirinkimo laisvės, net jei galėjome save laikyti neegzistuojančia intraverto kategorija. Bet kol kas — griežtai ir atsakingai likime namie. Tūsai atšaukti, bet ateitis, tikėkimės, dar ne. Vakarėlių nebėra, o jų šmėklos mums primena, kad kiekviena krizė visuomet turi šansą tapti įvykiu link kažko geresnio.

ET_TK8zXkAAS95o

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.