Muzikos pajauta sunkmečiu

a0591440975_10
Judith Hamann ‘days collapse days collapse night‘ viršelis

Karantinmetis — puikus ir tinkamas tarpsnis ir rašyti apie muziką, ir, žinoma, apie ją skaityti. Pirmasis veiksmas, taip, sudėtingesnis dėl smarkiai krintančio produktyvumo ir suirusios dieno/darbo/tvarkės statikos, užtat antrasis, siuntėjo/s rolę iškeičiantis į gavėjo/s, tampa svarbiu dalyviu šuntant namų aplinkoje ir dažnu atveju galint jam paskirti daugiau laiko bei dėmesio sankaupų, taip atskleidžiant dinamiškus šio gyvensenos pokyčio potencialus.

Funkcinio muzikos vartojimo, paskirties ir efekto neįmanoma stacionariai užfiksuoti vienoje ar keliose galimose egzegezėse, priklausančiose jos atlikėjų pirminėse intencijose ar numatomai klausytojų auditorijai/publikai — istorijai (ši, panašu, vėl tęsiasi ir vyksta) tekant ir sukantis, visas jos poveikis gali transformuotis nebeatpažįstamai, nesugrįžtamai ir virsti anapusybe ar kitapusybe sau pačiai. Kaip tarstelėjo vienas mūsų tolimas bendramintis — reikia rašyti muzikos biologiją, o ne muzikantų biografiją. Arba, jei jau referuojame, kaip pasisakė savo užvirtos gentri-startuolinės putros neišsrėbiantis void’inis sostinės meras: krizė — gera proga atrasti savo kūrybiškumą.

Neabejotina, jog daugeliui muzika pradėjo reikštis arba būti atrasta naujai, pakitusiomis patirtimis, atsišviežinusiais perceptais, perskirstytais impulsais. Savo ruožtu, tęsiame krizės paveiktą savotišką tekstų ciklą/seriją ‘Muzikos pajauta sunkmečiu’, kuomet kūrybos analizė vienaip ar kitaip kontekstualiai sugretinama su nejaukiai įdomaus COVID-19 laikmečio įsunkiamais pojūčiais, išgyvenimais, apmąstymais, baimėmis, nuojautomis ir įžvalgomis. Daugybė ankstesnių garsinės terpės ir mediumo leidinių šiandien pradeda naujomis žinutėmis vokalizuotis retroaktyviai ir siūlo revizionistines interpretacijas — nuo laiko ir atminties popmuzikoje iki pramoginio socialumo ir kolektyvinių afektų erdvėse.

Ilgùs viruso periodas ne tik skatina permanyti kai kuriuos praeities darbus kaip pranašiškus, įspėjamuosius arba netikėtai sutampančius su dabartimi, tačiau tuo pat įkvepia gana originalią ir aktualią srovę naujų įrašų, kuriuose artikuliuojama ne tik esamoji pandemija, bet ir šiurkščiai niūrus pastarojo meto peizažas apskritai, kaip kad vienas iš nebesuskaičiuojamo kiekio albumų Clarence Clarity ‘Dead Screen Scrolls arba ištisa banga izoliacijos sąlygomis atliktų kompozicijų ir patalpintų finansiškai plačiau bei prieinamiau atsivėrusioje Bandcamp platformoje, kurias galite surasti Amplify 2020 iniciatyvos puslapyje, tapusiame laidiniu festivaliu metu, kai anie masiniai lauko teršalai atšaukiami ar atidedami vienas po kito.

Gniaužiant šią interliudinę ‘rašymo apie rašymą’ (visgi netrukus kalbėsime apie repą, kuris 90% yra meta-auto-referentiškai apie save patį) preambulę, likusi muzikinių artefaktų kategorija yra šiemet prieš pat koronaviruso paplitimą ir atitinkamas sankcijas bei prevencijas pasirodę kūriniai, kurie galbūt būtent šiai namudinės fotosintezės atkarpai nėra patys prider(in)amiausi ir iškalbingiausi, tačiau bet kokiu atveju daugiau ar mažiau svarbūs slopiai griūvančio XXI a. metraščiams, ir ypač Lietuvoje, kurioje apskritai kažko ištveriamesnio, įsimintinesnio ir išskirtinesnio tenka laukti mėnesių mėnesius.

Praėjusieji metai, tiek čia, tiek svetur, repui buvo skurdoki ir nežymūs, o 2020-aisiais Lietuvoje jau turime visus du, nors ir sąlyginai neilgus, bet savaip magnetizuojančius rinkinius. Šįkart, kol kas — tik apie pirmąjį, kuris yra naujausias ‘tamsos princo’ ir ‘underground’o karaliaus’ Micro One kuklių aštuoniolikos minučių miksteipas itin anti-kreatyviu, nuspėjamu ir raukytis verčiančiu, tačiau idėjiškai derančiu pavadinimu ‘Pogrindis’, kurį veik be kitos kandidatūros ir konkurencijos įmanoma tituluoti pačiu pirmuoju Memphis rap įrašu šioje šalyje.

***

Prasivėrus laiko kišenėms ir užsivijus savitam tekstų ciklui ‘Muzikos pajauta sunkmečiu’, gręžiamės į numylėtą tamsųjį Memphis rap ir šokame į bene pirmojo Lietuvoje šio stiliaus miksteipo Micro OnePogrindis’, išleisto pačioje metų pradžioje, karstinę duobę. Atrodo, jog žanras gali įgauti paklausą ir užsiveisti daugiau rūsių, nes šiandien jau turime ir WarrainAnt Ryshio’.

Tokia miksteipo formato tradicija mus veda link itin kritikuotino noro skaitmeninę produkciją paversti tariamai autentiška kasetės skambesio ‘aura’, leidinį vis tiek patalpinant tik interneto platformose. Taip, kitados Memfio repas JAV underground’e sunkėsi kasetėmis, tačiau Micro One bandymas šitai išburia laikmenos tvarumo iliuzija ir sentimentalia fetišistine romantika (išsamiau apie panašias muzikos laikmenų ir formatų tendencijas — čia).

Kartu su tokiomis aliuzijomis užkliūva apropriatyvi ‘Pogrindžio’ lokalizacija ir dalinė tematizacija mūsų krašto dešimtojo dešimtmečio ‘savasties’ analogijai — tarsi siekiamybė būtinai reprezentuoti ano meto ‘laukinį kapitalizmą’ ir ‘žiaurų gatvės gyvenimą’, kurį tekste iliustravome vulgaria Sel kūrybos mirties vara ir ankstyvųjų Skamp kriminogenine rūškana.

Išeiga — praeities stokos nišos pildymo logika ir hipertikroviška kultūrinės 90’s atminties rekonstrukcija, prilygintina neseniai MO muziejaus kištam revizionistiniam falsifikatui bei ideologizuotai fikcijai. Tad reperis savo šalta p(r)oza griūva į ‘realism about hyperreal’ spąstus, prie negatyvaus bekompromisiškumo pakišančius sentimentą tiek kasetėms, tiek ‘dog eats dog’ veiksmui.

Pro lyrinį antagonizmą, urbanistinę tamsą, susidorojimo vaizdinius, agresiją ir smurtą neria Memphis rap būdingas kraupus groteskas, šiurpi fantazmagorija ir šleikštulį kalantis makabriškumas, gulantis šalia horrorcore, tekste leidžiančio prisiminti, kad kadaise tai praktikavo patsai Mad Money, iš kurio dabar teliko tik lėtų ir tingiai seksualizuotų čiastuškių fabrikėlis.

Tuo tarpu ‘Pogrindis’ ištiesia populiariosios horror vaizduotės, kurios dažniausios ikonografijos įpaminklinimą galime išgirsti kad ir Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro repertuare, versiją su siaubo mitologijos ir baimingos ekonomikos observacijos samplaika, įvardintina tam tikru gotiškuoju materializmu arba nekro-repu.

‘Pogrindis’, nors ir seklokas, pastūmėjo berašant bristi tolėliau — nuo ir taip niekingų ‘underground’ ir ‘alternatyvos’ sąvokų devalvacijos į dabarties bevaisingumą iki paties Micro One personažo (o)kultinės savimitologizacijos, siuvamos per nuoseklią internetinio cyberpunk estetiką, kuri primena, kad kūrėjas Telecom 2.0 pseudonimu veikiausiai esti ir vaporwave pionierius Lietuvoje.

Taigi, leidinys yra klaustrofobiškas blaškymasis krauju srūvančiame zombiškame pragare, iš kurio atlikėjas ieško Išėjimo, intensyviu miksteipu tarytum trokšdamas ‘išsikirsti’ portalą į kitapusybę — vis dėlto šis mėginimas yra kol kas tik vienas iš dviejų solidžių lietuviško repo albumų šįmet.

Visą tekstą skaitykite čia.

***

 

micro one meme

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.