Aktyvusis nihilizmas gotikos vėsoje: Micro One ‘Pogrindis’

COVER

Prologas ‘Muzikos pajauta sunkmečiu’

Karantinmetis — puikus ir tinkamas tarpsnis ir rašyti apie muziką, ir, žinoma, apie ją skaityti. Pirmasis veiksmas, taip, sudėtingesnis dėl smarkiai krintančio produktyvumo ir suirusios dieno/darbo/tvarkės statikos, užtat antrasis, siuntėjo/s rolę iškeičiantis į gavėjo/s, tampa svarbiu dalyviu šuntant namų aplinkoje ir dažnu atveju galint jam paskirti daugiau laiko bei dėmesio sankaupų, taip atskleidžiant dinamiškus šio gyvensenos pokyčio potencialus. 

Funkcinio muzikos vartojimo, paskirties ir efekto neįmanoma stacionariai užfiksuoti vienoje ar keliose galimose egzegezėse, priklausančiose jos atlikėjų pirminėse intencijose ar numatomai klausytojų auditorijai/publikai — istorijai (ši, panašu, vėl tęsiasi ir vyksta) tekant ir sukantis, visas jos poveikis gali transformuotis nebeatpažįstamai, nesugrįžtamai ir virsti anapusybe ar kitapusybe sau pačiai. Kaip tarstelėjo vienas mūsų tolimas bendramintis — reikia rašyti muzikos biologiją, o ne muzikantų biografiją. Arba, jei jau referuojame, kaip pasisakė savo užvirtos gentri-startuolinės putros neišsrėbiantis void’inis sostinės meras: krizė — gera proga atrasti savo kūrybiškumą.

Neabejotina, jog daugeliui muzika pradėjo reikštis arba būti atrasta naujai, pakitusiomis patirtimis, atsišviežinusiais perceptais, perskirstytais impulsais. Savo ruožtu, tęsiame krizės paveiktą savotišką tekstų ciklą/seriją ‘Muzikos pajauta sunkmečiu’, kuomet kūrybos analizė vienaip ar kitaip kontekstualiai sugretinama su nejaukiai įdomaus COVID-19 laikmečio įsunkiamais pojūčiais, išgyvenimais, apmąstymais, baimėmis, nuojautomis ir įžvalgomis. Daugybė ankstesnių garsinės terpės ir mediumo leidinių šiandien pradeda naujomis žinutėmis vokalizuotis retroaktyviai ir siūlo revizionistines interpretacijas — nuo laiko ir atminties popmuzikoje iki pramoginio socialumo ir kolektyvinių afektų erdvėse

Ilgùs viruso periodas ne tik skatina permanyti kai kuriuos praeities darbus kaip pranašiškus, įspėjamuosius arba netikėtai sutampančius su dabartimi, tačiau tuo pat įkvepia gana originalią ir aktualią srovę naujų įrašų, kuriuose artikuliuojama ne tik esamoji pandemija, bet ir šiurkščiai niūrus pastarojo meto peizažas apskritai, kaip kad vienas iš nebesuskaičiuojamo kiekio albumų Clarence ClarityDead Screen Scrolls arba ištisa banga izoliacijos sąlygomis atliktų kompozicijų ir patalpintų finansiškai plačiau bei prieinamiau atsivėrusioje Bandcamp platformoje, kurias galite surasti Amplify 2020 iniciatyvos puslapyje, tapusiame laidiniu festivaliu metu, kai anie masiniai lauko teršalai atšaukiami ar atidedami vienas po kito.

Gniaužiant šią interliudinę ‘rašymo apie rašymą’ (visgi kalbėsime apie repą, kuris 90% yra meta-auto-referentiškai apie save patį) preambulę, likusi muzikinių artefaktų kategorija yra šiemet prieš pat koronaviruso paplitimą ir atitinkamas sankcijas bei prevencijas pasirodę kūriniai, kurie galbūt būtent šiai namudinės fotosintezės atkarpai nėra patys prider(in)amiausi ir iškalbingiausi, tačiau bet kokiu atveju daugiau ar mažiau svarbūs slopiai griūvančio XXI a. metraščiams, ir ypač Lietuvoje, kurioje apskritai kažko ištveriamesnio, įsimintinesnio ir išskirtinesnio tenka laukti mėnesių mėnesius. 

Praėjusieji metai, tiek čia, tiek svetur, repui buvo skurdoki ir nežymūs, o 2020-aisiais Lietuvoje jau turime visus du, nors ir sąlyginai neilgus, bet savaip magnetizuojančius rinkinius. Šįkart, kol kas — tik apie pirmąjį, kuris, kaip supratote, naujausias ‘tamsos princo’ ir ‘underground’o karaliaus’ Micro One kuklių aštuoniolikos minučių miksteipas itin anti-kreatyviu, nuspėjamu ir raukytis verčiančiu, tačiau idėjiškai derančiu pavadinimu ‘Pogrindis’, kurį veik be kitos kandidatūros ir konkurencijos įmanoma tituluoti pačiu pirmuoju Memphis rap įrašu šioje šalyje.

Nelabojo takais nuo Memfio iki Panevėžio 

Patsai stilius — mėgstamas bei gerbiamas mūsų redakcijoje, apie jį kadais išbarbentas ir atskiras tekstinis roletas, tad šiuomkart intarpinis sugrįžimas prie šių atšalusių iškasenų yra paskatintas būtent ‘Pogrindžio’. Nors ir Memphis rap, kurio menkai šlovinga reprodukcija ir suragėjusiai nelanksčios post-mortem variacijos Vakaruosna jau krioštelėjo ir/arba augmentavosi į southern hip-hop, trap (ir, savo šėtoniška ikonografija, netgi trap metal, nors su metalu šis subžanras bendro tik ir teturi įvaizdį), cloud rap formas (užtat Ukrainoje neseniai radosi rekomenduotinas ir estetiškai produktyvus Memfio braižo kryžminimas su dungeon synth, pakrikštytas, aišku, dungeon rap), bet Lietuvoje šis savo laiku nepamatuojamai revoliucingas ir visokeriopai būtent XXI a. repo plėtotėje įtakingas stilius bei skambesys turiningesniu krūviu nebuvo pasirodęs. 

JAV už tiesioginį (imant ir vizualumą bei visą semantinį ir diskursyvų įdirbį) Memphis rap atgaivinimą veikiausiai pastebimiausiai atsakingas chameleoniškasis Lil Ugly Mane, taip pat, kas kiek netikėta, praėjusį dešimtmetį ši kryptis nemažai dėmesio (atsižvelgiant į įrašų leidybos kiekį) susilaukė Suomijoje, be to, neseniai buvo ne itin vykusiai (infantilizuota pseudo-žaisminga parodija) išbandyta netgi paties A$AP Rocky, o nerimastingai dabarčiai rezonantiškesnį skylėtą apsiaustą užvilko, pavyzdžiui, $uicideboy$, taip pat iš našaus 2019 metų derliaus verta išskirti kosminius Jak3 ir dumblinus Mutant Joe eksperimentus. Mūsų krašte galime nebent kalbėti apie pavienius šmotus su minimaliomis įtakomis, kaip Erkės ‘Ateinu tavęs pašalinti’, o šiandien jau turime ir instrumentalinį prie ką tik įvardytos dainos prisidėjusio prodiuserio Warrain mixtape ‘Ant Ryshio’

Gerklę pjudanti tuščia kasečių alchemija 

Tad prireikė persišlifuojančio laiko, kol Memfis, o tiksliau tai, kas persijotai iš jo liko, persikėlė į Panevėžį (jei, žinoma, Micro One vis dar ten reziduoja) ir nusileido į jo pogrindį — daugiabučio rūsį ar sklepuką: aštuoni kūriniai dirbtinio lo-fi ir duslaus distortion’o, kuriuose iš dešimto dešimtmečio beliko tik apipjaustytas referatas ir inertiškas imperatyvas skambėti tarsi į nudrožtą magnetolą būtum įkišęs kasetę: pats reperis ‘Gatvės Lygos’ laidoje prasitarė norintis tikslingai pasiekti tokį iliuzinį efektą, o ‘Pogrindžio’ viršelio kampe galime matyti tuščiai signifikuojantį ‘Cassette tape analog audio’, eilinįsyk simbolizuojantį niekaip nenusibaigiantį fetišą laikmenai ir jos tariamai aurai, dažnai reiškiantį nesusitaikymą su muzikos pramonės dematerializacija ir vertės tapsmu aleatorine, t. y. abstrahuota, spekuliatyvia ir simuliuota, neturinčia objektinės (‘pačiupinėjamos’) išraiškos ir įsiliejančia į loop’inančias kognityvinio info-sferos semiokapitalizmo ženklų ir simbolių (re)konfigūracijas. 

Kitaip tariant — šiame amžiuje, pelningam ir augančiam muzikos distribucijos suvartojimui, kurio absoliuti didžioji dalis cirkuliuoja skaitmenoje (ir, kas dar blogiau, vis daugiau — monopolizuotose stream’inimo prieigose, kaip Spotify), nebėra būtinas apčiuopiamas ir fizinis prekės pavidalas, dabar (iš)liekantis tik kolekciniu aksesuaru bei romantiniu troškimu ‘išgyventi autentiką’, kam jau senokai yra susiformavusi atskira rinka, skirta tenkinti tokio formato išpažinėjų paklausą. Tuo tarpu neapibrėžtumu, gamybos decentralizacija ir imaterialumu grįstas finansinis semiokapitalizmas veda link to, kad ‘Pogrindis’ yra išleistas tik stream’inimo platformose, taip pat galima parsisiųsti mp3 (pats kūrėjas dainas patalpino į… ZippyShare — štai kur pats tikriausias grįžimas į praeitį!), tačiau visas tipinis audialinis ir sonorinis apipavidalinimas, kaip ir geras kąsnis tematinio turinio, siūlo įsijausti į ištąsytų crackle elementų kupiną skambesį taip, tarsi ne tik klausytumei kasetės, bet ir gyventumei anuomet

90-ųjų DNR mutacija — nepasislėpsi

Būtent blanki aliuzija į vietinius devyniasdešimtuosius (beje, viršelio insignijomis gyva ir minėtojo Warrain leidinyje) yra ‘įvietintas’ ir ‘lietuviškasis’ Memfio repo analogas, paremtas įkyria (bet sunkiai išvengiama) nišos užpildymo logika: Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo šio stiliaus hip-hop’o, todėl imam ir užpildom, o šalia pridedam prarastąjį/ne(iš)gyventąjį laiką — taip šiuolaikinė digitalizuota software produkcija susijungia su techninėmis užuominomis į dešimto dešimtmečio ‘laukinį kapitalizmą’, taip pat yra garsiškai filtruojama ‘senumo’ ir ‘praeities’ impresija, kol gauname ne tik einamąjį, pigų, afektyvų ir identitarinį žaismą su kultūrine atmintimi (*pasigirsta hipnotinis ‘the past inside the presentsemplas Boards of Canada dainoje ‘Music Is Math’*), bet ir pertekliaus bei stygiaus dialektiką. Tai, ko ‘trūksta’ arba ‘trūko’ (rinkos ekonomikos fabrikuojami poreikiai ir fiktyvi stoka), užpildoma keliais sluoksniais ir su kaupu, beje, miksteipo leidybos/patalpinimo sprendimais dar ir akivaizdžiai nurodant į tą nesibaigiančią aibę įvairaus retumo Memphis rap albumų ar kompiliacijų jutube, aišku, dažniausiai nuripintų iš kasečių. 

Kultūrinis 90-ųjų falsifikatas, nors ir netiesioginis bei idėjiškai neišbaigtas, ‘Pogrindyje’ pasireiškia visapusiškais ir tirštais nuosmukio, kančios/kovos bei tamsos archetipais — tas ypač sugaudoma takelyje ‘Kapitalizmas’, kurio pradžioje, jei pavyko tinkamai išgirsti, reperis mesteli ‘devym antri’, o visa skurdoka ir ne itin kruopščiai išstenėta ‘pragaro gatvėje’ lyrika tarsi bando ‘išlaužti’ kažką panašaus į, pavyzdžiui, tokius vulgariai griežtus laikmečio reprezentus, kaip SelMirtį jaučiu arba, jei kiek švelniau, SkampNematomas priešas. Micro One tuo trumpu dainos tekstu (pats toje pačioje ‘Gatvės Lygos’ laidoje prisipažino, kad žodžius surašė gana greitai ir skubiai, ‘maždaug per pusvalandį’ — tas labai jaučiasi) šios socioekonominės santvarkos dog eats dog identitetą (š)lieja su lengvomis ir aptakiomis siaubo iškarpomis, kurios papildo ‘ekonominį realizmą’ ir visas miksteipe išmėtytas godumo, savanaudiškumo, konkurencijos, individualizmo ir panašias figūras.

Iškastruotas ‘keep it real’ kodeksas

Memphis rap, pro firminius ‘tikrovės atodangos’ motyvus, visuomet žaidė kraupumu, šiurpumu, grotesku, fantazmagorija, šleikštuliu, agresijos mišiniu su baime ir paranoja — lokalizuota socialinio ir kultūrinio straglo p(r)oza eilutėmis išritinta į neo-gotikinį košmarą, režisuojamą neretai triplet’iniu flow. Žinoma, žvelgiant į gana atsitiktinai Memfio jaunimo (minint srovės pradininkus Three 6 Mafia, kurie startavo būdami visiškais paaugliais — pakankamai į Norvegijos black metal panaši istorija) išvystytos formulės pasklidimą po globalų žemėlapį, Micro One rezultatas tėra dėvėta apropriacijos apropriacija (originaliųjų Memfio gyvenimo patirčių ir populiariosios ten besimezgusios vaizduotės perėmimas visam tam nusėdus į online pasiekiamumą ir, svarbiausia, į baltąjį pasaulį) — nėra jokios rasinės ir geto trinties dimensijos, ir tą užpildo ‘žiaurios savos realybės’ šaukštai, dalijami per tradicinę gatvinę, necenzūrinę, aršią fabulą.

Ir šis pakazūchiškas nuožmaus ‘tikrumo’, ūmaus ir rūstaus ‘realumo’ pojūtis yra be galo eksploatuojamas miksteipe: girdima atkakliai plūstanti leksika, veidan atkišanti žūtbūtinį ‘nesuvaidintumą’, dėl tokio over-the-top poveikio paprasčiausiai neįtikina, nes, vėlgi, atrodo, kad butaforiškai kuriama devyniasdešimtųjų fikcija, inscenizacija, simuliakras ir revizionizmas, ką pastaruoju metu šalyje matomiausiai ir ryškiausiai atspindėjo institucionalizuotos ir protezuotos kultūrinės atminties pusfabrikatį liaudžiai kišęs MO muziejaus parodos farsas. Panašiai laiko kilpomis glitch’ina ir ‘Pogrindis’: tikrovės lygmuo čia yra siekis ne būti, bet atrodyti autentiškai ir bekompromisiškai, dėl ko visas dainose krauju taškomas realizmas ir atkišti verbaliniai kumščiai tampa realizmu apie hiperrealizmą arba tikrove apie hipertikrovę. Per saugų atstumą ir nuotoliniu būdu besirealizuojantis ekraninis Memfio repas — tarytum žiūrėtum seną siaubo filmą, kurio išgąsdinti turintys sprendimai yra atgyvenę ir daugkart perprasti.

Toks mediatyvus tikrumo prieaugis tampa efektu, paprastai nusakomu ‘tikriau už tikrą’ epitetu (klasikiniu to pavyzdžiu visada buvo didžioji dalis 90’s gangsta repo), kurį miksteipe asociatyviai sustiprina ‘sakau, ką galvoju’ natūra: repuojama pakankamai laisvomis asociacijomis, kampuotais, neišsėdėtais, neretai alogiškais rimavimais, veikiau išstumtais į galvą šovusiais iš pažiūros pusiau-frystailintais punchline’ais. Visgi tokia tendencija, kuomet repo ‘žaidime’ seniau dalyvaujančių ir veikiančių agentų tekstai trumpėja, lyrika ilgainiui (su)siaurėja, abstraktėja (tas pats pasakytina ir apie instrumental’us, kai vietiniai reperiai boom bap’ą ilgainiui iškeičia į trap’ą arba išretėjusios, dekonstruotos struktūros ritmiką), tampa mažiau poliruota bei techniška ir tiesiog atrodo tingesnė, slunkesnė, yra pastebima jau ne pirmąsyk — pavyzdžiui, esame rašę apie Mesijaus lingvistinį ‘apsileidimą’, o belipdant šį tekstą labai tinkamu atstovu kalbiniam skurdui ir pastebimam dainų trumpėjimui ‘sužibo’ naujasis Mad Money narko-erotinis klipas ‘Kas yra‘ — palyginimui, atlikėjas prieš dešimtmetį dar besivadinęs MNFST, kur kas išmoningesniais stulpeliais pats bandė teritoriją žymėti horrorcore linijomis, ypač kūriniuose ‘666 (Memento Mori)‘ ir ‘Horror Movie‘.

Šešios pėdos po žeme: ar tikrai?

Kaip ir dauguma panašiai susireikšminusių person(až)ų, Micro One visad, bet ganėtinai skrupulingai ir uoliai, kūrė savo mitą — rimtas, mąslus, susirūpinęs, giliamintiškas ir patyręs noktiurninio miesto kankinys, vietomis pernelyg teisuoliškas, tačiau visad nevengęs savo lygos atžvilgiu deviantiškai eksperimentuoti (pavyzdžiui, su cyberpunk estetika ir apskritai vaizdžiu interneto eros dizainu), kuriantis keliais pseudonimais (taip pat repuoja ir po SID 3000 kauke, kūryboje konfrontuojančia su savimi pačia), ir įsteigęs veikiausiai patį pirmąjį Lietuvos vaporwave projektą Telecom 2.0. Paslaptinga savęs mitologizacija per įvairią, kintančią, bet vis vien bendrąja nuotaika nuoseklią estetinę liniją, yra jau daugybę laiko (‘Repe dešimt metų’ — mūsų aptariamo miksteipo gabalasDepresantai’) išlaikoma reguliariu ir ne tokiu tuščiaviduriu produktyvumu, nuolatos siūlant naują kūrybą ir auginant fanų bazę, kurios segmentai, iš kelių susidūrimų, į Micro-kanoną žiūri kone sektantiškai.

Veikiausiai dėl gausaus output’o, kaip ir dėl arbitralaus ‘nemalu šūdo’ įvaizdžio ir patrauklios niūrios estetikos, Micro One spėjo tapti kultu tam tikruose klausytojų ratuose, kurie užtektinai platūs, dėl ko nesunku kvestionuoti be perstojo paties kūrėjo deklaruojamą pogrindžio/underground’o statusą — ar daugiau nei 10.000 nykščių feisbuko puslapyje vis dar yra rūsys? Kas nulemia underground statusą ir padėtį: koncertavimas mažose erdvėse, retas lindimas į viešumą ar paprasčiausiai performatyvus kalbos aktas, save-pildančia-pranašyste išburiantis ‘nesumeluotą’ ‘da real thang’ aurą? Labai panaši orinė fikcija, kaip ir su žodžiu ‘alternatyva’, kurį smarkokai sulamdė didėjančios galimybės išpopuliarėti online (gali būti garbinamas, bet niekas nežinos tavo veido) — tad, kuo toliau, tuo ši sąvoka reiškia mažiau, ką galima paaiškinti tiesiog struktūralistiškai: nebėra skaidru, kam toji alternatyva ir nuo ko

Šioje šalyje, o ypač hip-hop’o divizione, skirtis tarp underground ir mainstream visuomet buvo itin neaiški (mažoje scenoje nesikonsoliduoja konkretūs kriterijai — puikiausias pavyzdys yra M.A.M.A. ir T.Ė.T.Ė. apdovanojimų konvergencija), nes kai kurie projektai, kaip kad Lilas & Innomine, Tie Geresni arba Despotin Fam, sugeba abiem kojomis atsistoti tiek ten, tiek ten. Todėl čia, iš Micro One pusės, turime niekuo neypatingą underground’o fetišizaciją ir tapatybės per ją palaikymą — visas sąvokos reikšmių spektras implikuoja ištikimybę repo ‘žaidimui’, jo ‘vertybėms’, etikai ir atitinkamam visa tai vertinančiam sociumui. 

Siaubo grimas ir kova su šešėliais

Kita vertus, šio miksteipo pavadinimas yra žanriška epitomija: Memphis rap pogrindyje daugiau mažiau sugebėjo išlikti (nepriskiriant crunk ir trap (trans)formacijų) iki jo ‘atgimimo’ 2010’s, o ir apskritai (pus)rūsiai, garažai ir patamsiai buvo vitališkas stiliaus lopšys. Visas šis begalinis ‘rūsys + tamsa + pelėsis + drėgmė + šaltis’ kompendiumas mums suteikia naujojo urbanizuoto siaubo tematikos atmosferą, kurią, kartu su, be abejonės, horrorcore, dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasigavo ir savo tiesoms adaptavo būtent Memfio reperiai — tuo tarpu klausant ‘Pogrindžio’ ritmų ir semplų (kurie, pagal žanro vadovėlį, įgrūsti pastorintais balsais, tik šįkart — su lietuviškų dainų iškarpomis), galima justi klasikines ir tradicines siaubo lauko gaires, kurios mus sugrąžina ne tik į jau minėtą hipertikrovės (čia įmanoma pridėti ir savotišką nusiaubto siaubo darinį, kaip siaubą su amputuota išgąsčio, sukrėtimo ir pašiurpimo potencija — pilnai parengtą saugiam seansui, kuomet iš siaubo lieka tik paviršutiniškų pojūčių dozė) sampratą, bet ir apskritai atveda į siaubo estetikos teritoriją, kuri, nepaisant leidinyje dominuojančios ‘repas apie repą, tik su body horror klišėmis’ sriegės, čia vis vien yra išstenima, nors ir su atbukinto kičo spyriais. Kalbant apie fizinius žalą atliekančius veiksmus ir smurtą, būtent jis čia yra pretendentas į visą įmanomą (jei išvis, žinant perstimuliuotą šiandienos klausytoją) šoko vertę — kaip ir didelė porcija 90’s repo, Micro One savo liežuvį nuolatos ir kiek komiškai vynioja aplink įvairaus pobūdžio susidorojimą ir nenustygstamai mėtomą antagonizmo pirštinę, kaip antai pirmojoje miksteipo dainoje ‘Mirk suka’.

Nuo tol, bemaž kiekviename miksteipo takelyje, lyrinis veiksmas atitinka prieš tai nurodyto ankstyvųjų Skamp kūrinio ‘Nematomas priešas’ pavadinimą: kelissyk palandžiojant po šaltoką ‘Pogrindį’, nepasidaro aiškiau, į ką gi skrieja kibernetinės Micro One kulkos. Ar tai — amžinasis lietuviško hip-hop’o vektorius šen bei ten niekinamai paminėti ‘fake MCs’ ir metų metus pašiepinėti kokį nors lengvą taikinį kaip Mad Money? Tai veikiau panašiau į beobjektės agresijos (kurioje dėl vienos konkrečios problemos įmanoma inkriminuoti galybę atsitiktinių ir vienas su kitu nesusijusių veiksnių), būdingos dažnam komunikatyvaus kapitalizmo, išlaikančio mus dirginančiame sraute, subjektui, virtualioje terpėje simboliniais klijais kultivuojančiam savąjį atsaką (kad ir komentarais socialiniuose tinkluose) į sisteminę neteisybę ir nerimo bei įniršio rezervuarą sublimuojančiam prieš abstraktų, trivialų ir hipotetinį (ne visuomet, žinoma) oponentą. Savaip herojiškas Micro One personažas ‘Pogrindyje’ užsiima egocentrišku ir gentainišku (falinis savos chebros suverenitetas, balansuojantis tarp nuskriaustojo ir laiminčiojo) nekro-repu, kuris gatvės gaujų karus (kūrinys ‘Tūzai ir karaliai’) iškeičia į skaitmeninių genčių projekciją. Visa tulžis ir neapykanta, distiliuojama ‘Pogrindyje’, yra terminatoriškas solipsizmas, nusakytinas literatūrinio šiukšlyno skiaute ‘kova su vidiniais demonais’.

Atsainiai plokščias gotiškasis materializmas

Šalimais šio miestelėniško siaubo, kalbėdami apie ‘Pogrindyje’ traktuojamą Memphis rap, turime ir sąlyginę neo-gotiką (praeitame tekste šis terminas numestas Billie Eilish pusėn), talpinančią prider(in)amą fantastinį ir mitologinį pasaulį. Gotikinė estetika muzikoje absoliučia dauguma atvejų ir egzempliorių buvo ir yra substandartinė nesėkmė, išskyrus pačią gothic rock pradžią (kai ši skalavosi nuo post-punk ir deathrock) arba, jei įmanoma solidžiai priskirti, doom metalą — tiek gothic metal, tiek gothic country visad buvo glamūrinė, lėlinė pajuoka. 

Tuo tarpu ‘Pogrindyje’ vos vos juntama vakarų siaubo tradicija, sintezuojama su dūžtančiais nusikalstamumo ir buitinio/rajoninio smurto vi(t)ražais: zombiški ‘skubu atgaivint, kad nužudyt darkart’, ‘savo taukuose išvirk, karsto gali nebepirkt’ epizodai ‘Mirk suka’, serijinių žudikų vaizdinio potėpis su sąrašo braukymu ir kruvinų chalatų inkliuzas ‘Kapitalizmas’, šaltojo ginklo šablonas ‘kraujo lietus amžinai krito, smingu į tave, ašmenys karambito’ ir ‘demonai sėlina, juodu pavers buvusį mėlyną dangų’ mitologija bei labiau popkultūrinis teikas ‘…Nekromanceris, rankos iš juodo dirvožemio’ ‘Ketvirta ryto’, galop privalomasis kūno dalių šou ‘kojų rankų neberandi’, trilerinis ‘grandinės žvanga, tamsa per langą’ motyvas ir siurrealistinis ‘išlydyti veidai net atspindžių nebesupranta’ fragmentas dainoje ‘Depresantai’. 

Ir nors paskutiniame ‘Pogrindžio’ gabale Kontaktas’ yra nukertama, kad ‘magijos nėra — ne Haris Poteris, kraują sugers tavo fotelis’, netrukus MC mistiška metafora ‘duodu tau pragaro raktą’ dalinai tai paneigia, nes, kaip ir matėme iš kitų eilučių, užuominos į magiškąją vaizduotę, būdingą itin nuvalkiotam ir išsemtam populiariosios kultūros siaubui, yra pakankamai dažnos, kas tik rodo, jog Memphis rap yra įkalintas tame, ką per ekstenziją žaismingai galime pavadinti gotiškuoju materializmu: kartu su siaubaraštukais, neorganiškos gyvasties demonstracija ir fraktalinėmis šiurpėmis, Micro One akylai seka kraugeriškos neoliberalios ideologijos, persismelkiančios į betoną ir asfaltą, demarkacija, tarsi pabrėždamas ir jos ydas, ir tuo pat paraleliai ja žavėdamasis, tokį pragarą žemėje (arba gatvėje) poetizuodamas tamsia ‘realizmo’ korta su giltinės gobtuvu bei ašmenimis, momentaliai primenančiais tą pačią G&G Sindikato ‘Gatvės Lygą’, ypač dainose ‘Gatvių liūdesys ir ‘Dominuojanti rūšis’.

 Tarp Mad Money ir XI20 orkestro — 6.66/10

Toks tatai Micro One — vienas prieš visus tamsos karalystėje, tik tarsi blaškytųsi joje su virtualios realybės šalmu. ‘Pogrindis’ tęsia jau senoką atlikėjo eksternalizuoto vaidmens/rolės mito konstrukciją, saturuotai iliustruojamo kadaise pakankamai išgarsėjusios ‘Vienaskaitos, kurioje semplinamas Burial, o klipe — nakties, tamsos ir vienatvės triada. Naujajame miksteipe šis pragaištingas, bet paklausus ir perkamas trikampis anabolizuojamas paslankiomis žiaurumo, smurto ir siaubo hiperbolėmis, rajonską ir kriminogeninį realizmą apjuosiančiomis implicitiškai reiškiamomis antgamtiškomis ir mitinėmis gijomis. ‘Pogrindis’ — nedakepto pop-siaubo produktas su tra(i)škančia (ir traiškanota) retro-estetika, bandančia nusipurtyti sentimentalias iliuzijas su pasaulio ‘tokio, koks jis yra’ ginkluote, bet vis tiek įkišančia sentimentą Memfio braižui, kasetėms ir savo nešamai juodai vėliavai hip-hop’o visatoje: pirmasis asmuo arba nurodymas į save trečiuoju rinkinyje yra itin dažnas, kaip ir apskritai neigiama iš esmės viskas, kas nėra ‘aš’ arba ‘mes’; jokios abejonės ‘savu ratu’ ir ‘daromu reikalu/dalyku’. 

Būtent dėl to šiam trumpam, bet tūžmingam miksteipui galima taikyti aktyvaus nihilizmo koncepciją: per neigimą, sykis nuo sykio estetiškai išsilukštenantį kone neo-noir ir gangsteriška kinematografija, reperis švaistosi kliūtis griaunančiu, šalinančiu ir naikinančiu kūju, kuriuo tarsi ieško išėjimo, anapusybės arba kitapusybės visai šiai nuodėmingai peklai — neigimas tampa kuriančiąja jėga. Šioje muzikoje, kurioje raudonu neonu žybsi ir mirkčioja totalinis ‘NIEKO ŠVENTO’ arba ‘VISKAS PRARASTA’ neigimas/negatyvumas, išsigrynina Micro One mesianizmas (ypač ryškus ‘Kontaktas’  (‘jūsų laikas yra niekada’) arba ‘Depresantai — pastarojoje sunku praleisti tokią Kanye West’išką eilutę, kaip ‘Micro autostradą tiesia, visa kita tiktai šunkeliai’), kurioje boluoja maksimalus užtikrintumas savo individualia galia, ir tai tampa panacėjos instrumentu prieš visą aprepuojamą mirtingąjį thug life, dėka kurio ir tampa įmanoma tokia paradoksaliai sakralizuota maskulinistinė pakazūcha, visų kare prieš visus virstanti, viena vertus, begaliniu imanentiniu narcisizmu, kita vertus — vampyrišku mirties kultu. 

Taigi, rezultatas susirango tarp Mad Money ‘okultizmo ir juodų mišių’ (perfrazuota eilutė iš ‘Wake N Bake) ir smagaus Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro repertuaro, kuriame stilizuotas ir margai aptrauktas mirties gūsis — dažnas lankytojas; miksteipas patiekia panašią manierą, tik piktesniu kitos mokyklos rakursu. Todėl ‘Pogrindį’ ir verta karštu žarstekliu paženklinti nekro-repu, kurio aštuoniolikoje antagonizmo-be-atvangos minučių yra dėvima ne viena kaukė, taip pat šiek tiek žaidžiama identitetais, tačiau pagrindinis leitmotyvas ‘aš vs. X’ išlieka, ir bent jau išvengia paaugliškų anti-socialių ir mizantropiškų ‘sėdžiu vienas kapinyne’ pakištukų. Be aktyvaus nihilizmo subjekto, įaugančio į auto-abstrakciją ir atakuojančio vaiduokliškus dūmus (arba doom’us), kurie yra ir realūs, ir materialūs, ir tariami, ir haliucinuojami, čia atsiveria ir trečioji ekraninio repo akis, nutiesianti Zoom’inį tele-tiltą į nesibaigiančią kapitalizmo beprotybę ir juodą ‘kiekvienas už save’ prakeiksmą. Kapitalizmas šiame miksteipe yra lyg zombis, kuris kitus irgi verčia tokiais — veikiausiai, norint įveikti zombį, reikia taikytis į galvą.

Micro One mūsų inferno-namisėdizmo, sukelto pandemijos, pragarui pasiūlo neilgą ir kampuotai dantytą nekrospekciją, kuri mus įmeta į šizoidišką videodromą — šiuolaikinio Memphis rap iškamša dvilypai koegzistuoja su senojo JAV underground’o atmintimi, skaitmeninis leidinys apsidangsto kurioziškais siūlymais įsijausti į kasetinį skambesį, o Lietuva hiperkriminalizuojama ne tik per sąsają su nesitaikstančia mafioziška praeitimi (90-aisiais), bet ir tiesiant ryšius su kičizuotomis siaubo-gotikos keistenybėmis, kurios krauju nuteplioja makabriškai medijuotą mikrokosmą, itin panašų ir į šiandieninį korona-etapą — ZOOM + DOOM.

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.