Gigi D’Agostino ‘L’Amour Toujours’ – esmingiausioji pandeminės fazės daina ir harmoningoji laisvės šauklė

Publikuota Facebook paskyroje

Po dvidešimties metų akseleruodamas nauja galia, šis ikoniškas takelis maitojančiai perrėžia ne tik laiko integralumą, bet ir į vieną singuliariumą suvynioja visą kartografiją, savo pasirodymu tūkstantmečių tektonikoje išreiškęs ultimatyvius kosmopolitizmo ir multikultūros idealus — mėgiama pabrėžti, kad italas singlą, kurio žodžiai angliški, pavadino prancūziškai, leidyba pasirūpino vokiečių kompanija, o fenomenaliajame klipe didžėjus apsirengęs marškinėliais su kiniškais rašmenimis. Dėl tokios nenugalimos heteroglosijos ‘Mr. Worldwide’ memą tikrai derėtų atimti iš Pitbull.

Šį opulentišką kūrinį neseniai ‘į trasą’ savo pabaigos titrais kredibiliai sugrąžino filmas Uncut Gems, o prieš kiek mažiau nei mėnesį izoliuoti Italijos gyventojai pademonstravo, kaip daina karantino laikotarpiu geba suveikti solidarumo stiprinimui ir linksmybių-baimės-apsuptyje išlaikymui. Būtent skrodžiant tokius ekscentriškus solidarumo paradoksus, kuomet, sėdint po vieną ar kelis, mūsų fiziškai dezintegruotą kolektyvumą abstrakčiai medijuoja laidai ir tele-ryšiai, o bendruomeninės egzistencijos įmanomybė nublokšta atomizuotos desocializacijos, ‘L’Amour Toujours’ sužiba savo aspiracija į neblėstančią Amžinybę, kurios kryptį kadaise nurodė pats Giorgio Moroder.

Šitaip daina savuoju atitinkamu euforiškumu, ekstatiškumu ir gyvybingai ilgesingu pažadu šiandien išsimuisto iš savo senųjų euro-trance-italo-dance kailinių ir pasiūlo naują maloniai ekscesyvią transcendenciją — tikrų tikriausią jausmingos energijos blyksnį, barokinį saulės krioklį, eterinę supernovą, begalinį kilsmą į grožį, gėrį ir tiesą. Kūrinys yra svaigus medikamentas prieš šiųdienos visokeriopą privalomąjį individualizmą, kuomet kolektyvi ir viešoji terpė eliminuojama — tokių gydomųjų garsų glėbyje išsilydo veidai bei tapatybės, ir mes vėl bent prošvaistės akimirksniui galime patirti, ką reiškia empatiškai kontaktuoti visagalės sonic dimensijos pagalba.

Akumuliuojami tyro džiaugsmo lopinėliai skaidrioje vienybės ir bendrystės gamoje, žaižaruojantis hipiškas griausmas teigiama prasme, globalus ir intergalaktinis utopiškumas: tą mums nušviečia ‘L’Amour Toujours’ su kapitonu Gigi D’Agostino už šturvalo, rudenį turinčiu drebinti Kauną — nors tenka įmanyti, jog tas neišauš (ir neiššaus), bet jo subliminalus hitas mums atpučia tviskantį vilties, kaip tokios, krislą ir, svarbiausia, pažadą pasaulio, kuris galėtų būti laisvas. ‘Millennium 2000 Fest‘ — taip vadinasi atlikėjo turas, kuris šį svarų pažadą iškelia tiek Y2K praeities idilėje, tiek ateityje, link kurios levituojame užrištomis akimis, bet šių obuolius visgi lyžteli saulėkaitos emanacija. Toks pojūtis sukergia išskaidytą bendruomenę-per-liūdesį, kurią įtarpinantis sensus communis yra šiaip ne taip įpučiamas muzikos.

Ekstraintensyviu karnavališkumu trykštantis jouissance, tampantis himnu mūsų laisvam laikui bei laisvei ir laikui atskirai. Virš šokio ritmo relaxu ir paralaksu plaukiantys ge(i)dulingi žodžiai atsiduoda neišsenkančiu tikėjimu ir dievišku garantu, jog ilgainiui viskas bus gerai. Laikas takelio trukmėje tampa mėbijaus juosta besisukančia spirale, kurios tėkmėje supamės neigdami gravitaciją, į optimistiškus veidus plūstelint kosminiam skaitmeninės psichodelikos vėjui. Beveik ‘Skrisim, žinau, kad galim, surasim kelią’, tik su išdidintu megatoniniu katarsiu, iškeliančiu mus į ataraksiją, netrukus panardinančią į ontotopiją, kurioje save atpažįstame kito žvilgsnyje. Flanger efektas kursto apsukriomis palaimos žiežirbomis, o išgirsti, kaip 0:42 į visą ritminį aparatą nekaltai įsijungia hat’as, tolygu epifaniškam religiniam potyriui.

Klonius nutvieskus vakaro žarai, tai yra praeitis IR ateitis. Giedras dienos vaiskumas gracingai sukimba su judriu nakties šėlsmu, Erotas mus paverčia beribiais super-žmonėmis, pasirenkančiais auksinių vartų arką išskrieti į jungtinį amžinybės ir begalybės universumą. Masyviu garsiniu pertekliumi paneigiamas įprastas kūno funkcionalumas, o androginišku vokalu, ateiviškai skambančiu tarsi tiestųsi iš kitos tolimos planetos, vienu ypu sunaikinama tradicinė heteronormatyvi lyties samprata, įsteigianti genderless rojų. Nepakartojamoji ‘L’Amour Toujours’ yra iš kito — geresnio — pasaulio, trumpučiam tvinksniui į mūsų nupilkintą erdvę prasibraunančio dėka šio netašyto deimanto spindesio.

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.