Letarginis dekadansas paranojos sapne: Ade ‘Primatas’

primat

Seniai nebeskiriu tikrovės — ar rankos kruvinos, ar jų neplovęs AdeAmnezija

Blyškus primatas lenda iš kavernos

Prieš tai apžvelgus Micro One ‘Pogrindis’ ir tęsiant karantino izoliacijai aktualizuotą rubriką ‘Muzikos pajauta sunkmečiu, sumuojasi šiokia tokia ‘Baimė ir neapykanta Lietuvoje’ repo dvilogija (galbūt per metus išaugs ir ligi trio ar netgi daugiau) — neapykantos reiškiniu užsiima minėtasis miksteipas, o į baimės teritoriją įsibrauna AdePrimatas’. Abu albumai, be to, jog yra išleisti šiais 2020-aisiais metais, ir kad jiems nebuvo skirta deramo dėmesio anapus repui pašvęstų kanalų (keli skurdūs straipsneliai hip-hop.lt), negalėtų būti taip jau sklandžiai sutapatinami, tačiau jų įkrauti neigimo ir negatyvumo bruožai leidžia kalbėti apie tą pačią ne-nuotaiką, tik skeliant į du jau įvardytus skirtingus komponentus. Taigi, ir vėl repas — ir vėl nihilizmas, tik nuo aktyviojo, apleidę kruvinąjį microkosmą, slenkame link pasyviojo, o nuo Panevėžio traukiamės į Jonavą.

Jei ‘Pogrindis’ kunkuliuodamas virė pragare, tuomet ‘Primatas’ atbunda užmaršties ir apsivalymo rojuje, po dalinės savinetekties atgulantis į iš naujo įkūnytą skambesį ir pertapytą MC portretą, po aštuonerių metų beveik-tylos kviečiant pasivaikščioti po rūke skendintį sodą, kuriame, tarp laiko išnaikintų dykrų ir plynių, tebestūkso pora sakurų, o kojas kliudo keli bonsai, pračiūchinantys po hibernacijos snaudulio. Jei ‘Pogrindis’ buvo nekro-repas, tai ‘Primatas’ yra labiau klinikinės mirties išvestis arba netgi, tam tikra prasme, pomirtinis repas (ir Ade pavyksta geriau, nei Mesijui x Münpauzn) — albumas, skambantis po kažko, po visko, galbūt netgi po ateities. Lyg reperis būtų atsikėlęs visiems jau nuėjus miegoti. Pradžia nuo nulio — kaip antrajame savo albume repavo Ade, dabar pristatantis trečiąjį (pirmasis — internetuose jau sunkiai berandamas 2007 m. ‘Nominacija už realybę’), įsiterpiantį į per beveik dešimtmetį pakitusius hip-hop’o protokolus.

Deteritorizuoti garsiniai debesys

Turbūt viena ryškiausių diagnozių yra ta, jog nuo 2012 m., kai pasirodė ‘Išėjęs iš mados’, repas atliko nemažos laipsninės apimties posūkį į tai, ką galima savybingai pavadinti debesingumu — pastebimą ritmikos, poetikos ir flow (arba žodinės tėkmės) abstraktėjimą, išretėjimą, dezintegraciją, o produkcija ėmė telktis į lo-fi arba kuo labiau atmosferinę valyklą, kurioje vangiai gūžiasi svajingas reverb’as. Tokie atributai šioje muzikoje egzistavo jau seniau, tačiau ilgą laiką spaudėsi konkretaus, tiesmuko ir labiau į gatvę’ orientuoto hip-hop’o šešėlyje, bet praėjusio dešimtmečio pradžioje užderėję eksperimentai į populiarųjį-mainstream žaidimą įtraukia naujus (nors tasai ‘naujumas’ ir nešokiruoja) dalyvius. 

Žinoma, kalbame apie cloud rap — interneto eros atžalą, unifikuotai išsiperėjusią iš abstract/experimental hip-hop, chillwave, Memphis rap, witch house, trap, emo, ambient, chopped and screwed ir R&B eklektikos. Taip pat šio stiliaus, tvirčiau pradėto tokių kone-šitkorinių guru, kaip Viper ir Lil B (nors priekyje visa ko būta ir legendinių cLOUDDEAD) arba, jei iš žinomesnių, A$AP Rocky, pavadinimas glaudžiai siejasi ir su skaitmenizacija, o tiksliau — platesniu duomenų/informacijos apdorojimo procesų kėlimusi į cloud kompiuteriją ir platformas, ką jau kalbėti apie suintensyvėjusį dalinimąsi neprofesionalia kūryba SoundCloud (būtent todėl kurį laiką buvo paplitęs epitetas SoundCloud rapper) ir kituose populiarėti padedančiuose mediumuose, nes, galų gale, palengvėjo/sutrumpėjo ir pačios muzikos prodiusavimo bei įrašymo kelias.

…ir nauja vieta nuskęsti 

Išvengiant visa tai grindžiančių ir ankstesniame tekste kartotų porinimų apie komunikatyvųjį bei semiokapitalizmą, galima prisiirti arčiau idėjinio, konceptualaus ir garsinio tūrio: apie tokį repą sykį interneto platybėse pasakyta, kad jis, maždaug, ‘all vibe no substance’. Turiningu pavyzdžiu, nors ir ne visai debesinio repo apkasuose, tam neprastai tarnauja Archy Marshall, labiau žinomo King Krule pseudonimu, albumas ‘A New Place 2 Drown’ (skendimo metafora šiam (atmo)sferiškumui itin tinka): laisvos formos namudinis ir bandomasis side project, žavus savo neišbaigtumu ir įvairių nesipjaunančių stilių suvedinėjimais (kas aktyviai atliekama ir labiau su roku žaidžiančiuose King Krule albumuose), čia eksponuojančiais muzikanto sugebėjimą įgyvendinti labiau leftfield ir ritmenbliuzinės repo elektronikos prodiusavimą, išlaikant norimą atskleisti šaltuką — būtent tokia nei skusta, nei lupta (lyg būtų kurta šiaip sau, pasibandymui), ir pralaidžia forma nemaža dalimi laikosi dabartinė repo paradigma, tik dažniau pasyviais tonais formuojanti nuopuolio arba nuovargio nuotaiką, kuri gaubia bragadocious stotą, tuo pat užleidžianti jį sopulių introspekcijoms apie, įprasčiausiai, nerimą ir vienatvę. ‘Primatas’ — darvinistinis: taikosi prie repo evoliucijos ir perima panašius cloud’inius ypatumus, apie kuriuos daugiau vėliau.

Apibrėžti neapibrėžiamą — PC & etimonas

Žanro persukose subrendusi (nors vietoje sunokimo šiandien prasmingiau kalbėti apie suvytimą) savirepresyvi jausena arba egzistencinė mūdytė, fononais virstanti maksimaliu atmosferiškumu, dabar labiau atsispindi trap/mumble snaudulyje (arba, dar labiau, — emo rap) arba apskritai bendrame vadinamajame PC Music (beje, Ade EP viršelis gana panašus į PC Music estetiką, kurią vizualizuoja žemiau patalpintas GIF‘as) laikotarpiškume, nevykusiai siekiančiame inicijuoti naują avangardą, kuris jau, žinoma, žlugo, tačiau dekadentinis (anaiptol ne neigiama, degeneraciją ir pan. implikuojančia, reikšme) apatijos posūkis repe išties labiau sugestijuoja slinktį į… vaibą. Kaip tik debesyje tūnančiame faile kadaise priskrebenta apmatų ir fragmentų apie tai, kas šiuolaikinėje kultūroje yra vaibas — dabar tinkama proga trumpai tą įrišti

Žodis itin paplitęs ir vartojamas, tačiau šio reikšmė — absoliuti mistika: Urban Dictionary galima rasti tokius abstrakčius apibrėžimus, kaip ‘to chill, be at peace, & let life do it’s thing’, ‘a distinctive emotional atmosphere; sensed intuitively’, ir taip toliau, ir panašiai. Kažkas tarp harmonijos, suopračio, fylingo, intymumo, pojūčio, auros, įsijautimo, intuityvumo, empatijos ir afektyvios atmosferos — tai itin atitinka inertišką dabartinės kultūros  slogutį, kuomet idėjų polėkio, akumuliacijos ir proveržio badmetį kompensuoja pigus skatinimas pajusti ir įsijausti, kas tolygu paviršinei degustacijai, lyžtelėjimui vos vos dirgtelint receptorius, kurie išties galėtų atpažinti ir perprasti kur kas daugiau. 

PC Music's Dizzying Future-Pop Catalogue Comes to Bandcamp ...

Vaibas, haipas bei kiti kosminiai pramanai 

Taip galima prasižioti apie tam tikrą vaibo despotizmą ir tironiją, nusakytiną nuo paprastųjų ‘forma > turinys’ arba ‘svarbu ne kas, o kaip’ formulių iki to, kad vis pajėgiau gaminama mistinė bei iracionalizuota intuicija apie tai, kaip muzika turi ne skambėti ir ką ji turi išsakyti, o kaip atrodyti (tuščia reprezentacija ir tuščia deklaracija — vaibo religija), sukurpiant estetikos vardan estetikos sluoksnį, kuris, kartu su misticizmu, įjungia gryniausią ezoteriką, apsėstą ir bevalį šlovinimą, nukreiptą į naująjį objektyvumą, naująją Tiesą, telpančią į vaibą, pakeitusį čilaksėlį (arba prisidūrusį prie jo). Išsunkta ir ištuštinta atmosferos kūryba, grįsta tąsia plazmine mase, tekančia ne į ausis, bet per ir pro jas, taip atstovaujant kiaurymės ir vakuumo dinamiką. Kultūriškai toks dūmų mašinos užvedimas persiduoda į garsą, išgaunamą, pavyzdžiui, sėdint kambaryje, miegamajame, kas nesvetima ir repui; internetinį hip-hop’ą kartais galima drąsiai vadinti bedroom rap, kas žymi ne tik skambesio ontologiją (ramybė, tingulys, slopumas), bet ir materialias, gamybines konjunktūras. 

Šalia vaibo panašiu poveikiu įsitaiso ir kitas anglicizmas — haipas; nors ir jų reikšmė prasilenkia, tačiau haipas itin panašiai tampa parankine sąvoka nusakyti tai, kas ne yra, o labiau turėtų būti svarbu. Visiška spekuliatyvi efemerija, pasičiumpama tada, kai lyg ir norima reflektuoti populiarųjį susižavėjimą, bet mąstalo ryšulyje negebama išsitraukti svyruojantį kultūros dėsningumą įvardijančių koncepcijų ir tuo išverpti priežasčių matmenų. Tad vibe ir hypespydinančio muzikos abstraktėjimo, rekombinacijos ir recirkuliacijos sparnai, kurių plunksnos yra nesufokusuojamas povo margumynas. Jei jau taip, ‘Primatas’ išties turi savo vaibą (viršelio koloritas jį pabrėžtinai puikiai atspindi), o haipas — toks, kokį užtarnavo Ade vardo paveldas ir ‘pagarbos taškai’, beje, konservatyvesnių klausytojų nubraukiami už tai, kad kūrėjas įrašė dainą su OG Version, o šis, tenka pripažinti, yra vienas tinkamiausių galimų kompanionų albume, kuris, nors ir pakankamai glaudus su vietinio rэpo regalijomis, būtent savo snūduriavimu ir atmosferiškumu (kuris nesvetimas ir OG Version) funkcionuoja kaip cloud rap įtakų konteineris.

Pa(b)irusių plunksnų spindesys ir skurdas

Toks užmiegotas tirštas rūkas su nudailintų kristalų dulksna, akcentuojant cloud repą, neabejotinai pasiekė ir lietuvišką sceną, tačiau pliusų veik esti daugiau, nei minusų — kartu su tokia savotiška muzikos pacifikacija/pasyvizacija (kai poezija-ant-ritmo vis labiau primena glosolaliją) atsiranda įdėmesnis požiūris į ritmą/beat’ą, jo antstatinę harmoniją, semplų selekciją, ir vis dar galimas konceptualumas labiau keliasi į, kaip minėtą, leftfield hip-hop kertį, kurioje instrumental’as suboluoja šviesoje, suteikiamoje būtent vaibo misticizmo prožektorių. Vaibas subado poetinio turinio voodoo lėlę, prakeikia nuoseklią lingvistiką ir spjauna į konvencinį tekstualumą — repe dažniausiai atsisukdamas į ritmą, chaotiškai išmėtydamas tvirto boom bap’inio skeleto kaulus ir koncentruodamasis į paties skambesio pavidalo mėsas, prieaug(l)ius, sultis, tekstūras, paviršines detales, kuriose tarp lo-fi tiražo dialektiškai (reikia atminti, kad nūdienos garso paletės mėgsta pasitelkti disonuojančius kontrastus) išsiskiria ir itin aukštos, skaidrios kokybės sporos. 

Kaip informatyvų pavyzdį panašiems persimaišymams, kai kūrinio identitetas ‘iškrenta’ iš senesniųjų išankstinių predikamentų ir dar yra nureguliuotas į plaukiantį atmosfetišą (t. y. sukoncentruotą vaibo eksploataciją, nes dabar tokie reikalai paeina) pasiimkime vieną naujesnių Free Finga singlų ‘Manęs daugiau’: nors kūrinys ir išpuoselėtai susiūtas contemporary/alternative R&B švarku, dainavimo beveik nėra — vokalas iš esmės paremtas tuo, ką galima vadinti tiesiog repavimu su aukštesnių natų porcijomis (Ade repavimas savo melodingumu ir gaidomis irgi dažnai nuslysta į kone-dainavimo formą), — o ypač svarbią poziciją užima ryški instrumentinė dainos dalis, užpuolanti mus ne kuo kitu, o atidirbta atmosfera, šarmuojančia šerkšnu arba netgi plieniniu šiauriu (dėl to balsas + žodžiai nesunkiai atsitraukia į pavėsį), beje, repe vienu iš geriausių atvejų realizuotu Cannibal Ox albume ‘The Cold Vein’. 2020-aisiais, toks kvėpuojantis braižas, perimtas tiek iš sintetinės popmuzikos, tiek iš amžiaus pradžioje išplitusios digital-technikos energizuotų bytmeikerių-inovatorių (bei, be abejo, gausybės kitų priežastingumų), šiandien dar labiau gyvas tiek hip-hop’e, tiek visapus jo, kuomet idėjų potencija nustelbiama atmosfetišistinio vaibo.

Melodingas trumpojo jungimo eteris

Iki šiol įvardytą receptūrą iš dalies atitinka ir ‘Primatas’, kuriam irgi galima adaptuoti debesingąją diagnostiką su visa į atokumą dreifuojančia neuroze ir abstraktaus skambesio plunksnomis, tik vaibas čia nepasiekia totali(tari)nės padėties, kadangi į literatūrinį turinį vis šis tas kūrybingo yra investuota, nors trumpi gabalai ir mažne rodo, kad taikomasi prie muzikos vartojimo, paveikto pleilistinės stream’o ideologijos ir albumo formato devalvacijos, tempo-krūvio santykio pokyčio — dabar vis dažniau pusvalandžio nesiekiantys repo albumai yra pavadinami pilnametražiais LP (kad ir, iš žinomiausiųjų, du paskutinieji Kanye West darbai — ‘ye ir ‘Jesus Is King), tačiau Ade savo leidinį sąžiningai štampavo EP. Žinoma, neilgi kūriniai repo muzikoje nėra naujiena ir jie nėra būtinai susiję su tuo, kad, štai, ‘mąžta klausytojų dėmesingumas, dauguma nori greitmaisčio ir jiems svarbiau staigus pasitenkinimas’ — išradingai (dvi)minutinius takelius pasitelkė dar kultinis ‘Madvillainy’, tačiau tai įsipaišė į projekto intencijas kurti eskizuotų koliažų/iškarpų produktą tarytum su nuoplaišų, besimėtančių smėliadėžėje, efektu. 

‘Primatas’ šiuo požiūriu — pakankamai panašus: new age’inės ir ‘futuristinės’ dulkės (beje, ‘Ugnis (Intro)’ — silpniausias albumo momentas, skambantis kaip SPA salono reklama) skrajoja ethereal ūkanose, ir visa tai sukuria šiokį tokį baliklyje ištirpintą kitapasauliškumą. Nelinijinis, nepastovus ir atitinkamai netvarkingas albumas skendi siurrealistinėje anomijoje, įsiterpiančioje (tiksliau — įsitirpinančioje) tarp gyvo ir mirusio (tikrų tikriausias livedead), tarp seno ir naujo, taip išlaikydamas kontaktą su ‘evoliucionuojančia’ šiuolaikinio hip-hop’o homeostaze. Tiek ritmai, tiek flow pasiekia švelnų ir neagresyvų rezultatą — panašu, kad reperiui harmonija yra išties svarbi, nes viename interviu šis minėjo, kad jo kuriama muzika būtent tą ir astovauja, dar pabrėždamas melodingumo poreikį (‘Skambesys turi būt melodingas’). Prie to galima pridėti efektyvius priedainius, neretai savo hipnotinėmis kartotėmis virstančius beveik lopšinėmis, kas dar labiau prisideda prie albumo mieguistumo ir nustėrusio, suakmenėjusio sąstingio, suplementuojamo apmirusio indiferentiškumo bei apatijos kombinacija, kuri lietuviškame repe panašiai įkūnijama, tik kur kas prasčiau ir su mumble ingredientais, IYE, kurio nuaidėjimą, tykštantį į savo paties susistatytas sienas, jau esame palietę.

Voladenas, arba Gyvenimas dykumoje

Taigi, Ade proponuojamas subjektas yra indiferentiškas, pacifikuotas ir apatiškas; jį ištikusi tikrovės derealizacija, kurią pakeičia anhedonistinis narko-realizmas (apie kurį plačiau vėliau), virstantis abejingumu temporaliajai ir topologinei aplinkai (‘Neskiriu Katedros nuo Rotušės’ — ‘Dužęs’), kurios santykinumas su percepcija iš lėto susilankstęs į sisteminio tempo diktatą. Nebėra jokio (s)e(i)smiškumo, jokio Įvykio, viskas užprogramuota decentralizuotam veiksmo ir veikimo surogatui; kaip repuojama dainoje ‘Beprasmiška’ — ‘Aplink tiek energetikos, mažai energijos’. Patsai Ade neslepia savo dažnai aplinkiniu vyksmu nesuinteresuotos gyvensenos, atsiskyrėliškumo ir persekiojančio noro atsijungti — prieš tai paminėtame interviu jis kelissyk išreiškia prielankumą ir simpatiją vienatvei: ‘Man patinka tas tuštumas’, ‘Labiausiai norėčiau gyventi dykumoje’, ‘Kartais atrodo, kad žmonių, kuriuos norėčiau atstumti – daugiau nei tų, kuriuos norėčiau priimti’, ‘Esu gana atsiribojęs nuo socialinės erdvės’, ‘Esu atitrūkęs nuo scenos naujienų, klausau senos muzikos’. Nėra aišku, ar tai nuoširdūs tvirtinimai, ar nutaikyta smulki asmeninė rinkodara prekiavimui įvaizdžiu ir periferinės albumo mitologijos plėtra, tačiau ‘Primatas’ išties atkakliai ir gana nuosekliai deklaruoja pasyvų nihilizmą, kuris nesikarščiuoja pykčiu, tačiau girdimai pageidauja brėžti atsitveriančias ribas nuo socialinių tankių ir dažnių.

Kai tik turiu galimybę, leidžiu laiką kaime šalia upės ir miško’ — vienas iš atsakymų į interviu. Prisimenant rašytoją Henrį Davidą Thoreau, Ade galima vadinti XXI a. miest(eli)o Walden’u, tik industrinės civilizacijos ir valstybės aparato kritiką čia pakeičia lengva panieka post-industrinės visuomenės tempui, o albumo lyrikoje, vietoje nuošalios trobelėje miške prie vandens, — askezė tvankioje namų aplinkoje, kurią pačią galime ir išgirsti, ypač paskutiniajame kūrinyje ‘Autostop Freestyle (Outro)’, kuriame, pavyzdžiui, grindiniu bidzena šuo. Toks buitiškumu ir neišbaigtumu vedinas anti-maksimalizmas ir natūralizmas dažnai pasitaiko šiuolaikiniuose muzikiniuose sprendimuose (kai skambesys tikslingai nevalomas nuo neplanuotų aplinkos garsų, ir čia vėl, tik nusikeliant į praėjusio amžiaus pabaigą, galime prisiminti Boards of Canada, kurių dainoje ‘Rue the Whirl’ girdisi paukščiai, nes įrašymo proceso metu studijos langas buvo atviras), kuomet pačios kompozicijos ir aranžuotės labiau primena demo versijas, studijinius pasibandymus/eksperimentus/pasižaidimus. Taip nepretenduojama į galutinumą, o paliekama stochastika, deranti prie postmodernaus brikoliažiškumo — nepaisant to, kad teorijoje postmodernizmas kartkartėmis gretinamas su baroku, kaip simuliacijos, heterogeniškumo ir fragmentacijos grąžintojas (ir gražintojas), dialektinis tokio baroko opozitas yra šios architektūros stroikė su visais medžiaginiais viduriais. Tą girdime ir Ade albume — iššvarintas prodiusavimas kerta rankomis su nuolatiniu trūkumu ir kontrakosmetika, sąmoningu nevalyvumu.

Beveidis atstumtasis skaitmeninės pilies labirinte

Autsaiderio, atskalūno, nonkonformisto, marginalo, disidento ir apostato tapatybė yra patraukli korta rinkoje, ypač dabar, kai muzikos pramonė, mėgindama sau suteikti dirbtinį kvėpavimą, išnaudoja bedroom’inę kūrybą, kaip ‘mūsų laikų balsą’. ‘Tik internete egzistuoji’ — murma Mesijus leidinio dainoje ‘Beprasmiška’ — ar tai nėra karantino lozungas ir devizas, kuomet mėsiškąjį gyvavimą priverstinai mainome į webcam’inius avatarus, o ištrūkimas į lauką yra beveidis? Ade albume ir taip vokalizuoja reikiamą disconnect’ą nuo beveik-visko, įpuolinėdamas į verbalinę narkozę sau pačiam — toks eskapizmas yra ne tik ontologinis, buitinis, bet ir psichoaktyvus (‘Coke Skit’ — iškarpa perkrovai, išsekimui, perdegimui, išsielektrinimui, nuolydžiui nuo s(t)imuliacijos), išreiškiantis polinkį rasti Išėjimą iš to, kas vyksta ir supa. Priešingai, nei Micro OnePogrindis’, kuriame lyrinis subjektas/pirmasis asmuo/naratorius, pabėgimą ir pasprukimą nuo tikrovės artikuliavo per jos neigimą, kone per fetishistic disavowal bei fantazijos/vaizduotės įkraunamą distanciją, ‘Primatas’ nekalba apie tiesioginį subjektyvų smurtą ir ‘žiaurias, niūrias, negailestingas gatvės realijas’, bet subtiliau ir abstrakčiau nupasakoja autorių trikdančią ir dirginančią sąrangą.

Kartu su V.V a.k.a. Vaiperiu įrašytame ‘Bėgu Oru’ turbūt tiksliausiai sudedama pasaulio slėgio panorama, kai susirūpinama laiko atkarpose vyraujančiu greičiu, tempu, sparta ir panašiai. Šitai virsta pasipriešinimu, kaip kad dainos žodžiuose ‘Bėgu nuo akių’ — vėlgi, užuominos į sociofobiją, tuo pat ir sekantį bei disciplinuojantį panoptikoną (kaip rašėme anksčiau — tą tinkamiau įgarsina Motina darbas ‘You Will Be Recorded) arba netgi mizantropiją, tačiau pakankamai švelnią ir užgniaužiamą, paliekamą rezistencijai. ‘Primatas’ alsuoja bandymu atsijungti nuo masinio tinklo (ne tik nuo socmedijų, bet ir nuo niekaip neprisijaukinamos gyvenamosios aplinkos), į kurį sugrūsta didelė dalis mūsų libidinės investicijos — vis daugiau žingsnių reikia atlikti online, vis dažniau gyvai matomi objektai yra išblukinami kontrastu su intenfisikuota medija ir jos siūloma begaline touchscreen capture imersija. Tai neretai sukelia nugalinimą ir bejėgišką troškimą ištrūkti iš skaitmeninių duomenų jungo, tačiau esame jiems gyvybiškai įsipareigoję — ‘Primatas’ skelbia apie paranoją, kylančią dėl hegemoninės digitalizmo intervencijos į mūsų judesius ir mintis. Visgi atsijungimas nuo tinklo yra vis sunkiau pamąstomas ar įsivaizduojamas, bet privatus Ade maištas yra įsikabinęs į haliucinuojančią svajonę, deja, tevirstančia ‘pavargęs nuo civilizacijos/žmonijos’ skrajute.

Pilkoji ekologija ir ‘toji begalinė skubà’

Be strigimo ir pakibimo laidų pynėje, beklausant albumo galima aptikti ir nepavykusią aklimatizaciją greitėjančiuose kapitalizmo procesuose, kurie (tiksliau — kai kurie jų), žinoma, COVID-19 sąlygomis yra priverstinai imobilizuoti ir užšaldyti. Visgi mes kalbame apie aštuonerių metų tarpsnį tarp reperio leidinių, per kurį, tikėtina, dar labiau ‘prisirpo’ su socialinio pasaulio sparta ne(be)susitvarkantis asmuo, siekiantis nuspausti ‘Off’ arba ‘Log Out’, bet dėl šios siekiamybės įvykdymo neįmanomumo patiriantis agoniją — sistemos/santvarkos reikalavimai yra per dideli, kad daugumai būtų galima sveikai sekti jų įkandin. Filosofas Paulas Virilio, naudodamas dromologijos (paprastai nusakytinos mokslu apie greitį) ir pilkosios ekologijos sąvokas, teigė, kad dėl besieskaluojančių techno-urbanistinių apsukų retėja mūsų sąmonės turiniai, t. y. gebėjimas telktis ir fiksuoti. Tai labiausiai susiję su skaitmenizacija ir technologijomis — jų fenomenologinė įtaka mūsų dėmesiui, koncentracijai, mąstysenai ir tuo, kaip transformuojama mūsų percepcija interaktyviame santykyje su aplinka. 

Visgi Paulo Virilio pilkoji ekologija yra gana konservatyvi, nes visą šį post-industrinį skaitmenos gūsį tapatina su išimtinai neigiama sąmonės tarša ir dažniausiai nepageidaujamu triukšmu, kuris yra progreso pūlinys, gožiantis tariamą ‘gryną’ fenomenologinį ryšį su situacijomis ir dėmesi(ngum)o pasiskirstymą, plačiai vadinamą tiesiog dėmesio ekonomija. Taigi, tempas ir greitis — tiek technologinis, tiek urbanistinis — ‘ištaršo’, ‘išdraiko’ mūsų susitelkimą, kas ir gali iššaukti tokias gan kraštutines (taip pat trukdančias pasiekti ‘taiką su savimi’) svajas, kaip gyvenimas dykumoje. Nepasiekiamasis Tikrovės dykumos miražas (savo santykio su nepasiekiamu forma egzistuoja tarsi religija, o pastarąją mąstytojas Jacques Derrida buvo pavadinęs ‘dykuma dykumoje’), kuris, išsipildęs, veikiausiai kūrėją nuviltų — albume protarpiais vykstantis vangus siekimas sugrįžti į tikrovę turbūt baigtųsi nepasitenkinimu, tad dykuma, kaip idealas, yra fikcija ir sau sekama pasaka, su kurios realizacijos sandūriu ateitų ir garsusis ‘welcome to the desert of the Real’ momentas. Dykuma yra frustruotos ir pasidavimą keliančios nežinomybės simbolis, pulsuojantis susikurtu netikrumu tam, kad būtų ištverta dabartis (arba, žižekiškai, tikrovė kartais pakeliama tik ideologijos pagalba). Kaip kažkur teko perskaityti — the more artificial you can make it, the greater the chance of its looking real.

Matrix | "Welcome to the desert of the real". - YouTube

Paskutinioji utopija, OikosPolis, Unabomberis

Kita — įnirtingesnė, nuožmesnė, bekompromisiškesnė — tokio geismo pusė būtų maždaug tai, ką galime išgirsti Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro dainoje ‘Apapačėsu’, apdainuojančioje paskutiniąja ir galop žlugusia utopija vadinamą techno-optimistinę interneto įsigalėjimo erą: ‘Mes tikėjom, mes norėjom, Pasaulį be sienų pasileist, Bet mūsų svajones nusinešė skaitmeninė pūga, Ir šitą pasaulį, šitą pasaulį, tokį supuvusį, Hakeri, prašau, prašau tavęs, greičiau sunaikink! Jei Ade albumas reprezentuoja pasyvų pasipriešinimą, orkestras, nors ir satyrizuotai, šia daina užsimena apie ‘prarastosios progos/galimybės’ (internetas neatnešė jokios demokratijos ir panašiai) įdiegtą nusivylimą. Tos pačios ‘Apapačėsu’ žodžiai ‘Viešoji erdvė išnyko, Privatumo nebėra, O jie vis uosto ir uosto, Kas po mano kaldra atitinka įprastą kritiką internetui-technologijoms-skaitmenai — asmeniniai duomenys nebėra saugūs, institucionalizuotas sekimas tapo kur kas paprastesniu, o mes vis ‘savanoriškiau’ dalyvaujame sistemoje, kuri atsukta prieš mus (toje pat dainoje — ‘Kiekvieno nagai yra riesti į save’). Socialinės distancializacijos laikotarpiu tokios mintys įgauna dar įtemptesnę aktualizaciją, ypač su viešumo nyksmu. Kaip rašyta prieš tai, ‘Primatas’ panašus į H. D. Thoreau Walden’o sprendimą tuo, kad priešnuodžio nuo tokio ‘supuvusio pasaulio’ ieško atsiribojimu, rezignacija, ramiu ir savaeigiu neigimu, kuomet vietoje iniciatyvaus veikimo turime tik pasipriešinimą. 

Lapkričio Dvidešimtosios Orkestro lyrika labiau per ekstenziją nusako tai, kas galėtų būti radikalizuota (nukreipta į ataką, veiksmą) Walden’o versija — Theodoras Kaczynskis, geriau žinomas Unabomberio vardu: kerštingas ir traumatinis pasaulio sunaikinimas tuo, ką šis sutvėrė — technologijomis. Jei ‘Apapačėsu’ ‘prašoma’ tai atlikti hakerio, tai Unabomberis, kaip žinia, taip pat gyvendamas nuošalioje trobelėje miške, siuntinėjo bombas į įvairias JAV lokacijas, šitaip reakcingai protestuodamas prieš industrializaciją, normuojančią valstybės galią ir natūralaus paveldo naikinimą. Ade detonuojami taikūs sprogmenys, aišku, yra audio-tekstiniai ir poetiniai, bet bendrą (re)sentimentą status quo per sąsajas sutapatinti tikrai įmanoma, tik reperis kreipia dėmesį į intensyvėjančias visuomenės tėkmes, nesugebėjimą suspėti, apčiuopiamų tikslų subliūškimą, tuščią roam’inimą, disasociaciją, desubjektyvaciją, depersonalizaciją (ypač ‘Manęs čia nėra’) ir visus ‘anti-’, ilgainiui besikondensuojančius į niekį. Kaip dainavo Donna Summer faster and faster to nowhere.

Interzone — kūrybinio transo dirbtuvės

Dėl to Ade taip vertina eskapistines praktikas ir jų poreikį — kai kūrybos metu ‘papuoli tarsi į kažkokią transo būseną kitoje erdvėje’ arba ‘kurdamas pakliūni į zoną, iš kurios ištrūkęs nieko nebeatsimeni’ (tas pats interviu). Čia, kaip su įtarpinančia ir virtualia sfera, susiduriame su tuo, ką rašytojas Williamas S. Burroughsas savo garsiame romane ‘Naked Lunch’ pavadino Interzone: paslaptinga ir tiksliai neįvardyta lokacija/erdve, kurioje viskas klostosi lyg siurrealiame sapne (kaip ir iš esmės visoje knygoje — prisimenant Sigmundą Freudą, sapnai neturi nuoseklaus ir chronologiško laiko naratyvo, ką sutinkame ir ‘Naked Lunch’) arba, jei norite banaliu keliu, Davido Lyncho filme. Nors ir ši tarp-zona/tarpzonė kūrinyje aprašoma kaip apibrėžta erdvė, rašytojas viską užkloja charmsišku absurdu, tuo pat nurodančiu ir į neapibrėžtumą, amžiną tapsmą-į-niekur, kuris ir įkalina, ir išlaisvina: ‘The Zone is a single, vast building. The rooms are made of a plastic cement that bulges to accomodate people, but when too many crowd into one room there is a soft plop and someone squeezes through the wall right into the next house, the next bed that is, since the rooms are mostly bed where the business of the Zone is transacted.’ Tad Interzone gali egzistuoti ir kaip spekuliatyvi terpė su sava kontingencija ir galimybe įvykti bet kam: ‘People are always blacking out in the Zone, whether they drink or not’ — rašoma ‘Naked Lunch’. Tuo tarpu, analogiškai, ‘Primatas’ — nuolatinis somnambulistinis black-out’as, kuriame ieškoma atotrūkio ir to paties Išėjimo. Ne iš ‘pragaro gatvėje’, kaip repavo Micro One, tačiau iš kur kas abstraktesnės ir sunkiau įmenamos apsupties, artimesnės tam, kas pavadintina tiesiog būtimi ydingoje ir žalingoje dinamikoje. 

Ianas Curtis ir Peteris Hookas (egzistuoja versija, kad viską sudainavo vienas Ianas, tik dėl prodiuserio triukų tai sunkiau išgirsti), Joy Division dainoje pavadinimu ‘Interzone’ (kurią įkvėpė tas pats rašytojas) jau pačioje jos pradžioje dainuoja apie patekimą į užribį: ‘I walked through the city limits’, o pabaigoje — ‘Down the dark streets, the houses looked the same, Getting darker now, faces look the same, And I walked round and round. No stomach, torn apart, Nail me to a train. Had to think again, trying to find a clue, trying to find a way to get out! Trying to move away, had to move away and keep out. Matome desperatišką, pasimetusį lunatikavimą ir siekį ištrūkti (panašius motyvus galime perskaityti ir H. P. Lovecrafto ‘The Outsider’), įveikti aplinkybes arba, kitaip tariant, iš istorijos objekto virsti subjektu, ką iš dalies galime išgirsti ir Ade albume, kurio eilutėse nuolatos liminaliai blaškomasi tarp ribų, uždangų ir pertvarų, dalinai įveikiamų atitinkamai išskaidytu ir palaidu (vis tik pakankamai kūrybingu ir įdomiu) tekstiniu turiniu, kuris neretai primena ir patį W. S. Burroughsą, rašiusį kvazi-dadaistine koliažine cut-up technika, kurią muzikoje iš garsių personų perėmė Davidas Bowie, Kurtas Cobainas ir Thomas Yorke. Nors ir ‘Primatas’ vargiai parašytas cut-up’u, panašios rekombinacijos ir atpalaiduotų struktūrų ten tikrai esama, kas tuo, vėlgi, primena ir Micro One miksteipą.

Tylioji sapnuojamų silkių apokalipsė

Panašu, kad kūryba gali būti instrumentu pakliūti į IR ištrūkti (inter)zonos  — vėl sugrįžtame prie paties reperio žodžių ‘Kurdamas pakliūnu į zoną, iš kurios ištrūkęs nieko nebeatsimenu’. Tai geriausiai atsispindi dainoje ‘Amnezija’, savo siurrealumu ir vaizdžia psichodelika pasižyminčioje vienais iš geresnių žodžių visame albume, kaip ir instrumental’u, prie kurio atsistoja ir ‘Dužęs’ su ‘Bėgu Oru’ — išties stuburą vėsinantys sprendimai. ‘Amnezija’ tekste yra eilutė apie susapnuotas silkes, neva reiškiančias pasaulio pabaigą — būtent ‘Primatas’ su savo siestine pogulio atmosfera atitinka tokią keistą (pačiame kūrinyje irgi girdime ‘Čia žiauriai keista’) apokalipsę, kokią išgyvename dabar: ji visiškai prieštarauja pastarųjų dvidešimties+ metų popkultūros vizijai ir vaizduotei, kurioje, kalbant apie pasaulio pabaigą, apstu griausmo, esti Įvykis, lūžis, griūtis, gana staigi metamorfozė, katastrofa, stichinės nelaimės arba fantastinė Kito invazija (dažniausiai įkūnyta ateivių). 

O dabar turime itin ramią, lėtą, nuobodžią, apatišką, tylią, naminę apokalipsę be apokalipsės, mirksmą pataluose, anti-pasaulio pabaigą, be jokio ‘BANG’ arba ‘BOOM’, visai kaip filme ‘Last Night’: be išsamesnio kontekstualaus paaiškinimo ir priešistorių, įvairūs veikėjai skirtingose vietose leidžia paskutines gyvenimo/pasaulio valandas, kol galiausiai, taip, įvyksta paprasčiausias ekraną nubalinantis blyksnis be jokio dramatiško kataklizmo ir besimaišančios žemės su dangumi — tuomet filmas ir pasibaigia. Albumas su savo tingiu, pavargusiu, bet kokybišku repu yra panašus į tokią antiklimaktišką nieko neįvyksta arba pildosi, bet neišsipildo būseną — net pusvalandžio nesiekianti trukmė neišvengiamai palieka klausytoją (jei ši/s mėgaujasi tuo, ką girdi) norintį daugiau (prie to prisideda ir jau minėtas skubrus neišbaigtumas, dar ir žinant neužtrukusius albumo įrašinėjimo darbus su minimalia įranga (viena kolonėlė, vienas mikrofonas), dėl ko planuota jį pavadinti ‘Mono’).

Pseudo-praeitis ir mnemoninė tuštuma  

Tuo tarpu ‘Amnezija’, nors ir turinti minty pačią kūrybą (amnezija = eskapistinė ‘įkvėpimo’ ir ‘mūzos’ (inter)zona), pataiko į bendrą XX a. pabaigos-XXI a. pradžios susirūpinimą atmintimi, kaip tokia, kuri nebesugeba produkuoti naujų atsiminimų ir yra užstrigusi hiper-mnemonijoje — būklėje, kuomet patologiškai nebeįmanoma pamiršti, nes didelė dalis istorijos ir praeities yra išsaugoma materijose, medijose ir laikmenose, dėl to daug kas tampa nesunkiai pasiekiama (todėl — vartotina be pasisotinimo, nes archyvai begaliniai) ir dėl to mūsų patiriama šiandiena liejasi į neatitrūkstantį ir apsprendžiantį būtojo laiko dalyvavimą dabartyje, dėl ko mus ištikinėja kultūrinis déjà vu, dar vadinamas pseudo-praeitimi (pseudo-past). Galima kalbėti ir apie pseudo-dabartį — dėl būtent tokios okupuojančios ir uzurpuojančios praeities estetikos įtakos mes nebeartikuliuojame dabarties identiteto ir nebegalime mąstyti apie distinktyvius laikmečio požymius.

XXI a. pramogų industrija puikiai pasigavo šią impasse būseną, kai nebeaišku, ar esame amnezijoje, ar hipermnezijoje (arba tai, kas rodyta ‘Blade Runner’ arba ‘Total Recall’ — kurie prisiminimai yra mūsų?), ir pasimetame dėl to, kaip apdorojama mūsų laikiškoji patirtis: sukurta gausa populiarių filmų užmaršties ir/ar kelionių laiku pagrindu, kaip tas pats ‘Déjà Vu’ arba, pavyzdžiui, ‘Memento’, ‘Paycheck’, ‘Bourne’, ‘Inception’, ‘Trance’, ’Eternal Sunshine of the Spotless Mind’, ‘2046’, ‘Looper’ ar ‘Edge of Tomorrow’ (be nesibaigiančio sąrašo kitų, panašiai apjuostų per kiek egzistencialistinį ‘tapatybė-laikas-atmintis-atitaisymas’ kvadratą) — pastarasis pasivagia ‘Groundhog Day’ idėją (loop’inantis tos pačios dienos pergyvenimas), kuri tampa šiandieninės kultūros diagnoze: nesibaigiantis inertiškas ‘tas pats’, iš kurio sunku, jei apskritai įmanoma, ištrūkti. Kūryba, vienok, tampa pabėgimo liuku į Interzone, kuri pati yra gana ydingas laikinumas (o Joy Division, kaip matėme, interzonai suteikė kur kas fatališkesnę prasmę), šalia pseudo-praeities steigiantis ir pseudo-dabartį.

Narko-realistinės nesaties kuluaruose

Pseudo-dabarties steigiama non-presence yra turbūt labiausiai išpildyta kūrinyje ‘Manęs čia nėra’ — sunku nesusieti su šmėkliškais RadioheadHow To Disappear Completely’ žodžiais ‘I’m not here, this isn’t happening’, kurie įkvėpti frontmeno Thomo Yorke sapno. Tuo tarpu Ade vykdomas dreamwork’as (tikras ar tariamas) yra labiau melancholiškas daydreaming’as su pragiedruliais, kurį skatina ir hipermnezija (kartu su informacinio srauto perkrova), ir tam tikra hipersomnija — persimiegojimas, kurio efektas gali būti panašus į insomnijos/nemigos (vangumas ir pan.), dėl ko prieš tai albumo nuotaiką ir įvardijome lunatikuojančia, somnambulistine, esančia tarp miego ir būdravimo. Cyberspace dreaming’ą Ade mėgina pakeisti utopine atsijungimo, nedalyvavimo, atsisiejimo, nepaklusnumo, withdrawal žiūra — tam tikras maištingas radikalus atsisakymas, negatyvi anti-politika ir streiko įprastam intensyviam ir socialiam gyvenimui paskelbimas. Aspiracija tam jau buvo juntama ankstesnio albumo pavadinime — ‘Išėjęs iš mados’. Dabar Ade siekia dar labiau išslysti iš normos ir save pozicionuoti ekstraindividualiai, tik labiau su narko-realistiniais ir void’inės kirmgraužos epitetais ‘iškritęs’, ‘išskridęs’, tai yra — ‘Dužęs’. 

Būtent pastarasis gabalas atitinka berašant sumanytą narko-realizmo apibrėžimą — jei jau filmais, tai ne ‘Trainspotting’, ne ‘Requiem for a Dream’ ar ‘Fear and Loathing in Las Vegas’, bet arčiau ‘Enter the Void’. Nors ir filmas itin prastas (kaip ir beveik visos šiame tekste išvardytos juostos), jame bent jau, išmetant visas Rytų filosofijos nuosėdas ir sensorius alinantį režisieriaus fetišo tuščiai estetikai margumyną, esti savasties paieškos ‘po savęs’ (tiksliau — ‘po kūno’) momentas, kurį galime išgirsti ir ‘Dužęs’: šis kartojamas žodis tarytum implikuoja kėlimąsi iš nuopuolio, įsikabinimą į to refleksiją, bet vis vien to kartojimą — S. Freudas tokį imlų ir atkaklų polinkį kartoti laikė nesugebėjimu numirti, kas plačiausiai žinoma kaip tiesiog mirties vara (death drive). Būtent tai yra narko-realizmas (apsistouninusi mirties vara) — net jei kūrinys ne apie narkotikus (abu reperiai — Ade ir OG Version — juos mini, bet tik fragmentiškai), šis priešdėlis simbolizuoja farmakonišką nesugebėjimą nukirsti linijas, kurios ir svaigina, ir žudo (iš esmės tokia dialektinė schema gali būti taikoma bene bet kam mūsų gyvenime). 

Enter the Void (2009) - Moria

Paranoidinis Nuobodulys 2.0 — jūsų paslaugoms

Čia, visu šiuo tanatologiniu fatalizmu, vėl išlenda beprasmis troškimas išsijungti ir atsiriboti nuo Tinklo, kuriame individas redukuojamas į dividą, negalintį pabėgti nuo Akių (‘Bėgu Oru’). Dividą, albumo subjektą/veikėją, lūkuriuojantį šiame onirikos kambaryje, ištinka nepakeliamas nuobodulys akistatoje su agonizuojančiu absurdu — tas labai juntama įvairiose dainų nuotrupose, kaip kad ‘Besitęsianti akimirka — ne fantastiška’ (‘Beprasmiška’) arba, dar ryškiau, ‘Mane seka’, kurioje, per visą videožaidimų referentiškumą, galima ‘pagauti’ statišką apdulkėjusių namų erdviškumą, vėlgi, su narko-realizmo prieskoniais, kuriuos ‘pagyvina’ paranoidiniai pseudo-politiniai komentarai, kaip ‘GPS’o nenaudoju, jie klastoja, suniokoja visas tiesas ir tavo rojų, Visas teises jie įgalinę, visas laisves jie mums pašalinę, Tik policija kriminalinė gali lįst tau į analinę’. Šiek tiek juokinga, bet čia visgi sutinkame ir nuovargį, ir nuobodulį (kuris girdimas pačioje atsainioje repavimo manieroje) — čia vėl galime prisiminti ‘Beprasmiška’ eilutę ‘Aplink tiek energetikos, mažai energijos’, nuvedančią mus prie teiginio, kad, atrodo, stengiamasi kuo labiau palaikyti ‘nenuobodumo’ būklę sąlygomis, kuomet aplinkui to nuobodulio pilna; toje pačioje ‘Mane seka’, nuobodulys ‘žudomas’ kasekais ir neveiksminga videožaidimų dieta — puikus vienaip ar kitaip stimuliuojančios aplinkos apatijos ir nerimo eroje pavyzdys. 

Everything is boring, no one is bored — kadaise rašė teoretikas Markas Fisheris, argumentuodamas, kad mes pradedame ilgėtis Nuobodulio 1.0, ir dar, kad šiuolaikinis kapitalizmas iš esmės perkonfigūravo tai, kaip mes jaučiamės (pabrauktos eilutės labiausiai rezonuoja su tuo, ką girdime Ade albume): ‘The dreary void of Sundays, the the night hours after television stopped broadcasting, even the endless dragging minutes waiting in queues or for public transport: for anyone who has a smartphone, this empty time has now been effectively eliminated. In the intensive, 24-7 environment of capitalist cyberspace, the brain is no longer allowed any time to idle; instead, it is inundated with a seamless flow of low-level stimulus. […] It is through […] demand for participation that capitalism has neutralised boredom. Now, rather than imposing a pacifying spectacle on us, capitalist corporations go out of their way to invite us to interact, to generate our own content, to join the debate. There is now neither an excuse nor an opportunity to be bored. But if the contemporary form of capitalism has extirpated boredom, it has not vanquished the boring. […] It is just that no-one is bored – because there is no longer any subject capable of being bored. For boredom is a state of absorption – a state of high absorption, in fact, which is why it is such an oppressive feeling. Boredom consumes our being; we feel we will never escape it. But it is just this capacity for absorption which is now under attack, as a result of the constant dispersal of attention which is integral to capitalist cyberspace. If boredom is a form of empty absorption, then it is effectively countered by more positive forms of absorption. But is these forms of absorption which capitalism cannot deliver. Instead of absorbing us, it distracts from the boring.

Pabėgimo svaja ir baltame Mondeo pasimetęs IQOS

Dėl to ‘Primatas’ yra laikytinas subsistencine molekule, kurioje bandomas inicijuoti eskapistinis kosmosas — šiokia tokia smulki oazė, mėginanti išsiginti deprivacijos ir įsteigti autonomiją nuo to, kas (imant klišes — gniaužiančiai, smaugiančiai, dusinančiai) supa ir kas aplink. Turbūt labiausiai ‘prašviesėjimo’ poreikiu suvibruoja old school’iškiausias albumo kūrinys ‘Baltas Mondeo’: pusantros minutės kontempliatyvios ir kiek pakilios kelionės (trip’o?) klasikinio boom bap ritmu — apie inspiraciją, pabaigos anticipaciją (‘Laikas link suirutės’), dykumos svajonę (‘Kol aš nebyliai vidury dykumos sau statau smėlio pilį, Aš statau smėlio pilį, be lašo jūros, be lašo vėjo’), kol visas driekiamas pasažas susifold’ina į kuriozišką buiteškę (‘Kažkur pabėgęs su dieduko Mondeo — neklausk nachuj, nes tada taip reikėjo’). 

Pats albumo pavadinimas, atrodo, transliuoja kažkokią vegetuojančią minimalaus egzistavimo kondiciją link-nužmogėjimo, kuris nepasiekiamas, nes Ade vis įsprūsta į Interzone, kuri, vis nesėkmingai pasirašinėjant taikos paktą su savimi, sugrįžta ‘Manęs čia nėra’: ‘Aš aklinoj tamsoj, savo minčių oloj, amžinai skoloj’. Albumas nėra toks depresyvus ir tamsus per se, kaip gali pasirodyti — jame pasitaiko ir saviironijos, ir kultūrinių signifikacijų junkfood’o: be nuolatinių marichuanos svaigulio užuominų, Mesijus pamini ir IQOS, tapusį pastarųjų metų mainstream kultūros (daugiausiai japiškos ir viduriniosios klasės) simboliu, repe taipogi sušmėžuojančiu vis dažniau (žr. Karpiz — ‘Absentas. Nieko Rimto’). 

Trūkinėjančios Primatricos žavesys 

‘Primatas’ — pasyvaus nepastovumo, tarsi pasiduodančio, bet visgi viltingai gynybinio, muzika, lyg repas, kuris nuleidžia rankas, atsisakydamas senojo ‘pakelkite rankas į viršų’. Ade tą atlieka kur kas veiksmingiau, nei perspaustas nerimastingasis, tarkime, emo rap arba tas pats internetinis cloud rap, į kurį ‘Primatas’ jau panašesnis, visgi, net ir per tokią ‘savęs praradimo/netekties’ impresiją, neatsisakydamas šaknų ir medmaniškai nedemonstruodamas, iš reperio pusės, ‘pažėkit, kaip pasikeičiau jou, laikas bėga, brolau’. ‘Primatas’ slenka (galbūt labiau — teka, čiurlena, srūva) su sava ramybe, tingumu, nusivylimu, vangumu, mieguistumu, radikaliu eksterioriškumu ir paranoja, sėjančia individualų bei atomizuotą neužtikrintumą ir nepasitikėjimą — labai panašu į tai, kaip mes dabar gyvename. 

Tokia pasyvaus nihilizmo implozija, su sava denatūralizacija, ‘prabudusios’ post-slacker gyvensenos manifestacija, skaitmenine psichodelika ir paprastu Outsideness poreikiu, albumą paverčia išties tinkamu karantinui, taip pat, kaip jau tapo aišku, lygintinu su prieš tai aprašytu Micro One miksteipu ‘Pogrindis’: abu atlikėjai save pozicionuoja kaip autsaiderius ir ‘visko mačiusius, viską patyrusius’ subjektus, tarsi grįžusius iš ateities ir siekiančius kažką pakeisti. Laikmetyje, kuomet niekuo nebenustebinsi, tiek ‘Pogrindis’, tiek ‘Primatas’ tipologiškai yra repas po ateities, po katastrofos (ir prieš ją). Tik ‘Primatas’ — svarbesnė afekto mirties, chroniškos demotyvacijos ir esaties tirpsmo suvestis, bylojanti nirvanos principą įvykdyti visišką įtampos ekstirpaciją. Atsisakant duotosios tikrovės, ją neigiant, nuspaudžiant ‘ESC’ ir ieškant dykumos.

PRIMATAS | Ade

Refrenų Pelenguotė