RX-101, stroikė, IDM, dialektika, RAW ir Post Malone

Publikuota Facebook paskyroje

RX-101 ‘Serenity’ — bare_life_electronics.exe

Traški ir kalkėta ‘obscure’ industrinė elektronika visomis prasmėmis sugrįžo į savo kūrinijos bazinę buveinę — sausą, negludintą, sprangų, nugremžtą ir kaulėtą mechanicistinį struktūravimą bei pneumatines konvulsijas, arba prie to, ką tiesiog galėtume įvardyti šios kategorijos šaknimis, esme, branduoliu, (kvint)esencija, pamatais, kertimi, stuburu.

Virš betoną ir įtvirtinimus trupinančio ritminio kūjo — lingvistiškai neidentifikuojamai ūbaujantis ir vaitojantis robotas arba kiborgas, iš kurio prezencijos lieka tik glosolalija ir balsas be kūno, o šis atiduodamas sutrankymui ir formą neatpažįstamai sunaikinančiam crash test’ui, korpusą perveriančiam kėbulo sijomis. Korporealumas, somatika ir vienokia ar kitokia apeliacija į kūną — tuo visad ir buvo tokio braižo elektronika, tik šįkart kalbame ne apie šokį, o interiorizuotą pergręžimą.

Grumstuotu praeities sūkuriu prisistatantis, bet dabartyje skalsiai besiaktualizuojantis RX-101 yra įprastai nurodoma ‘kietoji’, ‘šiurkščioji’, ‘triukšmingoji’ elektroninė muzika su jai būdingiausiais deskriptoriais ir charakterologija — panašiai, kaip kitados iš hardcore gūsio plūstelėjęs jungle turėjo savo vadinamąją darkside atmainą, taip ir IDM bei industrial techno, savaip save kontrapozicionavę dominuojančioms sintetikos formoms, buvo atsvara transuotiems ir šviesiai nuotaikingiems papolkavimams.

Taip, darbas alsuoja tarsi ankstyvieji Autechre arba tas pats Aphex Twin (be nesibaigiančios eilės po to pasipylusių nulietų ir niekaip neišsilukštenusių klonų), bet visada įdomiau rašyti apie tai, su kuo susipažįstama rečiau, o šįkart dar ir su įdomia, nepretenzinga ‘statybvietės’ pateiktimi, elektroniką ir industrializmą bandančia palikti savo armatūra įkaltose ribose, taip suneriant mašiniškumą + mechaniškumą, besiremiantį tik ‘nuogomis’ tekstūromis ir blokais. Ten, kur viskas procesyvioje nebaigtyje ir ‘in progress’, bet progresas čia nebeegzistuoja.

Serenity’ — iš software į hardware ir atgalios, nuo skysto virtualumo prie konkretaus materialumo, bet išliekant artimesniu primityviajam ir vulgariajam Julien Offray de La Mettrie žmogaus-mašinos materializmui, tik garsiniu pavidalu išlaikant ir abstraktųjį pirmąjį minėtą virtualybės dėmenį — taip sugestijuojama, kad manufaktūrizuota dialektika tarp švelnaus ir abrazyvaus egzistuoja jau seniai, nors šiandien, sakykime, kokiuose nors šiuolaikinio electro-industrial chemikaluose, išgirstama kur kas dažniau. 

Žr., pvz., Black Dresses, kurių, kaip ir daugelio šios paradigmos atstovų, ‘šokiruojanti’ formulė paprasta: kietas klęšinis ritmas, raibstančios moderatyvios triukšmasienės, minkštai banguotos harmonijos, melodingi pop-vokalai, šleikštulingi dainų žodžiai. IDM’ui tokia susipriešinimu įgardinta sriuba yra svetima, bet panašiu principu operuojantis dualizmas jau buvo dažnas, imant kad ir šią ‘vargšo žmogaus’ Boards of Canada versiją.

Tokios kontradiktyvios ir konstrastuojančios prieštaros primena kad ir neseniai su neatsistebimai solidžiai savo svetainėje atliktomis Nirvana dainomis eterin vėl išnirusio Post Malone skurdo ir spindesio sugyvenimą — ekscesyvi prabanga ir valkatos/nevalos įvaizdis. Jei jau šuoliuoti per plačiu perimetru išsklidusius pavyzdžius, cyberpunk estetika irgi kombinuoja įstabiai žvilgančią hi-tech fantaziją/fantastiką su kone socrealistiniais ‘skarmalais’ ir ‘purvu’. Kitaip tariant — akinanti ‘progreso’ hiperbolė sukimba su tikrovės atodanga™.

Albumo ‘Serenity’ pavadinimas, reiškiantis giedrą ramybę, yra maustantis ir apgaulingas, bet tuo pačiu implikuojantis tyrumą, kuris, tik kita ekspresyvia forma, be glotnaus lydinio, čia irgi šmėkšteli. Kad ir kokio ‘skurdaus’, nukabinėto ir nudrengto skambesio esama, visgi šia prasme apsilaupusiame rinkinyje, kaip ir gausoje ano meto IDM, yra ir lengvų, emocionalių, darnių, melodingų linijų, kurios nesikerta ir nesipjauna su likusiu gelžbetoniu, skalda ir kampuotais, geometriniais, ‘besieliais’ judesiais.

Sukimasis prie ištakų — ne tik garsinis, bet ir laikiškas, susidaužiantis su ‘blast from the past’ ideologija. ‘Serenity’ albumo kūriniai įrašyti 1997-1999 m. periodu, bet išleisti tik dabar. Panašiai, kaip ir Autechre praėjusiais metais išleido savo ‘Warp Tapes 89-93’, taip ir RX-101, žinoma, nebūdamas toks žinomas ir neturėdamas tokio sukaupto kultūrinio kapitalo, užsiima dažnai elektroninei muzikai būdinga archeologine archyvizacija ir kompiliacija, kai kartais netgi sunku nustatyti, kad 2020 m. išleistas albumas yra vintažinė iškasena, o ne hic et nunc.

Unreleased material’ tampa viršsluoksniniu vertės šaltiniu ir medžiojama retenybe — amžinu cirkuliatyviu sugrįžinėjimu monetizuoti senesnįjį įdirbį arba beviltiškai atsakinėti į klausimą ‘kiek 199X telpa 2020-uosiuose’. Nominaliu praeities pagrindu ne tik užpildoma dabartis, bet ji yra apskritai _išsaugoma_, išlaikoma, reprodukuojama. Ankstesniųjų pasiekimų restauracija ilgainiui sukauptais failais, kurie sugrąžina šią dulkėtą šnypščiančią ištaigą, kilpomis cirkuliuojančią be pabaigos. The old is dying and the new cannot be born.

IDM kadaise buvo stilius, kuris, kaip eilinis anoniminis interneto Mr. X kažkur tarstelėjo, ‘went totally bonkers’, ir štai, RX-101Serenity’ yra vienas tų produktų, kurie žanrą teleportuoja prie jo pirmųjų žingsnių — nurengti ir suminkštinti techno, jam nuimant drebulį, jį devibruojant ir chromuojant. Elektronika čia atsigręžia pati į save ir tampa iki-skaitmenine meta-elektronika. Galbūt šitokiu minimalizmu ir išlenda tradicionalistinis posūkis, bet neprošal išgirsti, kaip bandoma garsą pateikti kuo labiau ‘įžemintą’ ir iššluotą nuo detalių — tik švari plyta ir jos svoris.

Sveria daug — tiek, kiek, palyginimui, RAW formato nuotraukos, pasiekiančios dviženklį megabaitų skaičių. Fotografijos (ne telefonografijos) entuziastai nutuokia, jog tokio pobūdžio failu išsaugomi kadrai yra skirti išgauti kuo ‘natūralesnę’ šviesos fiksaciją nuotraukos realizacijos  metu, kai jokie papildomi techniniai filtrai neperdirba ir nenušlifuoja ‘nutraukto’ vaizdo. Taip foto-šūvis tampa minimaliai koreguota materija pasirinktinai modeliuoti ir apdoroti kadrą, kaip medžiagą ir žaliavą — beveik tuščia drobė daugybinei manipuliacijai ir intervencijai.

Fotografuojant einamiausiai pasitaikantis JPEG formatas tokį galimą procesą per kompresiją atlieka automatiškai ir suredukuoja tiek failo dydį/apimtį, tiek paties ‘sugauto’ vaizdo transversalumą, prišpakliuojant jam apdorotumo stadiją. ‘Serenity’ — nieko panašaus į JPEG, kuris muzikoje, priešpriešinant RAW atitiktų maždaug ‘MP3 vs. FLAC’ skirties analogą. Čionai, RX-101 leidinyje, elektroninis signalas yra kone nuobliuojamas iki materijos, siekiant kuo labiau hipertrofuoti tiesioginį kontaktą su grublėtu, abrazyviu, pjaunančiu paviršiumi.

Kaip nereta, iš viršelio įmanoma tikėtis pritinkamos tūrio/turinio vizualizacijos — šįkart taip neabejotinai yra: atplaišomis ‘nuėjusi’ stroikė arba sandėlys su neužbaigtais arba nustekentais sluoksniais, dulkėmis, nešvarumais, putplasčiu, be jokio stilizuojančio dekoro ir akį maloninančios apdailos. Jokio eksterjero, fasado, išpuoselėtos išorės, bet kokio bent fragmentinio briliantiškumo — tik apleistos ir primirštos medžiagos, ‘vidinė virtuvė’, infrastruktūra, ‘užkulisiai’, kietoji bazė. Projekto pavadinime esantis skaičius ‘101’ — turbūt ne be reikalo.

Anti-grožis ir nulinis estetikos lygmuo, atmetantis (s)pjūvis sklandžiai kramtysenai, ją kompensuojant sunkiai virškinamomis medžiagiškomis konstrukcijomis, traškančiomis nežmonišku negyvumu. Tokie išplėstiniai garso spektrai šiame kontekste tampa tokios tirštesnės ir tankesnės elektroninės muzikos metronomu, negailestingu Okamo skustuvu, paliekančiu tik karkasą, dar ir nubrūžintą švitriniu popieriumi. Zero-level of electronics. Zero degree of technique

Dėl to RX-101Serenity’, su visais išgrynintais nuorašais, ir verta pakrikštyti bare life electronics: traukulinga muzikos gyvastis ir šios hipotetizuojama daugiakryptė įmanomybė subordinuojama materialaus ir biometrinio jos garsiškumo fakto esamybei, kuomet viskas, kas yra virš ar anapus to — tik versatiliai besisukiojanti 1D plėvė. Taigi, vietoje obertonų — oberbetonas. Sugrąžinama sudilusi, neaptašyta ir rūdimis apėjusi ‘mūrinio’ IDM tarka — ‘nišinis’ judesys, bet vis tiek geriau nei bet kas, ką galėtų sukurti vietinė ‘industrinė’ scena, jei tokia apskritai gyvuotų.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.