Aksak Maboul ‘Figures’ – žongliravimas šešėliais po borgesiškų vitražų rūmus

Albumas išrinktas geriausiu pirmojo 2020 m. pusmečio albumu. Būna, grupės su nauju studijiniu įrašu sugrįžta po dešimties metų, būna, ir po dvidešimties, tačiau dažniausiai tokie žaidiminiai išsikasimai iš po žemių, beveik galutinai išbarsčius pirminį kultūrinį aktualumą, patvirtina riziką ir didelę tikimybę eliminuoti nemažą dalį savo karjeros nuopelnų ir į diskografiją įrašyti vadinamąjį trainwreckord — populiariausi į galvą kritę pavyzdžiai roko paradigmoje yra Pixies, The Jesus & Mary Chain, Bauhaus, Alice in Chains, Big Star, Hole, The Stooges ir tuzinai kitų.

Figures’ — po keturiasdešimties metų tylos išleistas dvigubas albumas, su XXI a. sujungiantis kadaise išties proveržiško ir pasirinktinai marginalaus rock in opposition žanro sąlyginį saulėlydį, kurio vienu iš spindulių ir buvo Aksak Maboul 1980 m. darbas ‘Un peu de l’âme des bandits’, tampančiu gan tolimu ‘Figures’ prediktoriumi. Šįkart avant-prog (beje, pastaruosius kelerius metus, kaip ir brutal prog, vėlei atbundantį matomiau) manierizmą papildo popmuzikai gerokai artimesnė linkmė, kuri suteikia viltį, jog kada nors subręs savotiškas pop in opposition, pakeisiantis iš anti-pop į pro-pop, super-pop arba hiper-pop virstančią plastmasinę PC Music areną, kurią jau senokai absorbavo eilinis cielas trendiškumas, tampantis paskira ideologija su imperatyvu (į)vertinti, nes popsą neva sukrėtė nauja era, o kokia nors Charli XCX, tik pamanykite, yra ateities garsas.

Kita vertus, mėginant užsiimti didelių šuolių hermeneutikos komparatyvistika su minėtomis konjunktūromis, Aksak Maboul šįkart išlenda gal netgi pernelyg unikaliai — kaip artefaktas, kuriam neištarsi ‘OK BOOMER’, nes kone visos muzikinės jungtys sugeba sukombinuoti ir tai, kas beviltiškai sukriošę, bei tai, kas vis dar aktualu, ir dar išliks ilgai. Nepaisant to, tokie projektai veikiausiai niekad neįgaus aukštesnės platformos, kad sugebėtų įžiebti naują matomesnę bangą, ypač besiimant tokių quirky deviacijų, kaip šiek tiek klasikinį prancūzišką šansoną primenantys tonai (tuo pat nuo jų bėgant ir atsiribojant — labai panašiai, kaip elgiasi ir ne ką mažiau įdomi prancūzų atlikėja Klô Pelgag, atsidūrusi dešimtmečio geriausiųjų panteone), kaip ir su Stereolab ufonautais susilygiuojančios bei susimatuojančios skaidrios klavišinių partijos, į visą skambesio sakvojažą įkraunančios nepailstantį įstabios žaismės tęstinumą, retsykiais šmėžčiojantį karavaniniais cirko arba kabareto atoaidžiais. 

Pastariesiems desakralizuotą įžeminimą suteikia tinkamai pasitelkta 808 būgnų mašina, kurią, pasirodo, vis dar įmanoma revitalizuoti originaliai: po gyva instrumentuote dažnai girdimas ritminis kartonas ir plokščios hi-hat serijos anaiptol neiškastruoja albumo intencijos būti visaip-kaip menišku, į ką nurodo, pavyzdžiui, trumpesni atmosferiniai arba spoken word kūriniai (leidžiantys geriau suviršktinti visą hipostazę) tarp ilgesniųjų ir aktyvesniųjų takelių, o šiuose galima patirti gana ūmias ir staigias progresijas iš šviesos į tamsą, iš dienos naktin, ir atgal, ir atvirkščiai. Toks, pavadinkime, kontratoniškumas išpildo Aksak Maboul propaguojamus švelnius antagonizmus, kurie balansuoja tarp parodijos (labiausiai, atrodo, auto-ironiškos, bet pūdytais pomidorais apmėtant ir tai, kas aplink scenoje) ir mums tiesiai į tinklainę sukišamos saturuotos animacijos, kurioje vaizdai keičiasi demoniška sparta, viską ištirpdant į dischronijos ištiktą dieninį sapną.

Tokiu daydream‘iniu anachronizmu įsuktas neišsemiamas ekscentriškumas su ‘modernizacijos’ poskoniu yra šio darbo variklis, net jei neimtumėm domėn, jog skambesio šaknys glūdi šitiek dešimtmečių atgalios. Būtent multitemporali delionė (kurią vienas internautas taikliai pakrikštijo medieval underground rave; įrodymui klausykite dainą ‘Dramuscule’) tampa vienu didesnių pranašumų, kruopščiu laisvumu statančių milžinišką rūmą, ant kurio sienų mirga ryškūs prožektoriai, prigestantys laiku ir vietoje, kuomet tirpsmo ištinkamus palaimos syvus privalo pakeisti elegiškas susigūžimas, nubraukiantis ekstazę tam, kad būtų vėl kuriamos aikštelės jos užgimimui ir proliferacijai — kartais atrodo, kad tai vienas tų ilgagrojų, kuriame, sekant pernokusio maksimalizmo nesiekiančios įvairovės metrika, tam tikrais tarpsniais gali įvykti bet kas ir bet kaip. Grupė įkūnija ‘anything goes’ motyvą su savo naratyvizuota/suliteratūrinta disciplina, kurią iliustruoja dažna vokalo konvergencija su sintezatoriaus linijiškumu, kas irgi, apleidžiant fabulą, neretai vėl išsilieja į netvarką.

Visa tai, ekstatiškai ir, svarbiausia, ne-pernelyg-rimtai artikuliuojant vykusias popso ir avangardo promaišas, nesuteršia vienaip ar kitaip subrandinto harmoningo ‘Figūrų’ vientisumo ir keistos kvazibarokinės didybės, varijuojančios tarp haliucinogeninės psichodelikos ir kone banger’inių intarpų, patiekiančių miuziklinę nuotaiką — (kiek)vienoje dainoje, oriai išlaikant kokybės-kiekybės kontinuumą, gali sutilpti išties daug, ir tai sukuria savotišką intervizualumo eigą, kurioje kartu su kompleksiškesnių struktūrų roko raugu atslenka ir ekstra-melodingi saldūs (b)ruožai, išburiantys heterogeniškai siurrealų montažą, kurio pasklidusių iškarpų lietuje sumirga pagrindžiama prielaida, jog kai kuriuose šio išsekusio ir užsikimšusio muzikinio pasaulio pakampiuose galima tą patį bent dalinai išrasti iš naujo.

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.