Trigrašio pedesokas: 50 geriausių pirmojo pusmečio albumų (2020)

2018-aisiais įnikome periodiškai sumuoti svarbiausius ir vertingiausius šviežius bei aktualius garsinius leidinius — nuo to laiko apvaliomis rinktinėmis ir suvestinėmis užfiksavome pirmąjį 2019 m. pusmetį, simbolinę antrojo XXI a. dešimtmečio šimtinę, visų 2019-ųjų triženklį topą, kol nugyvenome iki jau antrojo — šiųmetinio — pedesoko. Kaip prieš metus grindėme mūsų feisbuke, tokie pusšimčiai gali pasitarnauti todėl, kad užsiimant tik metiniu geriausiųjų albumų grupavimu, neretai metų pradžios ir jos pirmosios pusės darbai yra užgožiami vėliau išleistųjų, taip simpatijas galimai šališkiau nusveriant mažiau ataušusių pėdsakų favoritizmu. Siekiant apeiti tokį potencialų atminties tendencingumą ir priverstinio (dažnai ir nenuoširdaus) selektyvumo vediną plėšantį atrankinį svysčiojimą per bortą, kuomet net ir visas best-of-the-year šimtukas nesugeba užtektinai reprezentuoti didžiumos ryškesnių 365 muzikinio gyvenimo parų, braukiame apetizuojančią liniją po šešių mėnesių tam, jog apskritai būtų įmanoma atitinkamais receptoriais diagnozuoti ar bent apgraibomis išvedamu paralaksu nustatyti, (iš) kur mus veda armagedoniški 2020-ieji.

***

  1. Music for SleepInfinite Tape Loops: Tampura and Organ Meditations (G) (tape music, drone)

Kad abstraktus virstų konkrečiu, pradėkime nuo begalybės: tai nėra tai, ką sutiksite Spotify grojaraščiuose, skirtuose visoms įmanomoms gyvenimo situacijoms ir aplinkybėms — produktyvusis ambient entuziastas Andrea Porcu, pasivadinęs į tokių pleilistų vardą pretenduojančiu pseudonimu, siūlo vargonų ir tanpuros medikamentus jūsų ramybei pasiekti. Bet kokio tempo atsikratę garsovaizdžiai be new age’inio bullshit’o — tik nuoga kirmgraužinė vibracija, tarnaujanti kaip šioks toks antipodas 37-ajam topo punktui.

 

  1. Pink SiifuNegro (sound collage, noisecore)

Neurotiški užsikirtimai, pasireiškiantys konvencinio ‘muzikalumo’ potėpiais, išlieka bene vieninteliais gelbstinčiais svertais, išmušančiais iš kakofoninės chaoso karuselės žiočių. Depersonalizuojančia idiosinkratika ‘Negro‘ nebent primena prarastą laiką, kai su pirmuoju paleistu video singlu Death Grips atrodė kažkas kito, nei gerai apgalvotas rinkodarinės memologijos produktas: anti-socialus, abrazyvus, atgręžtas prieš kultūros lavonienos dvoką.

 

  1. 3PhazThree Phase (mahraganat, footwork)

Bene vienintelis tokios ritmikos, susisaisančios su UK bass ir deconstructed club archipelagu, delegatas šiame penkiasdešimtuke — poliritminį vanguard’ą šįkart debiutiniu LP realizuoja prodiuseris 3Phaz iš Egipto, tirštomis perkusijomis ir regioninių mahraganat bei shaabi (žodis savo reikšme panašus į ghetto) stilių sankirtomis nužymėdamas entropiškus poslinkius kracho link. Čia ypač svarbus sultingas Šiaurės Afrikos tradicijų perinterpretavimas atliekant posūkį į niūrią dabartį, tokiomis pastangomis nė iš tolo neprimenant tokių į mainstream bandančių prasimušti nuobodylų, kaip Acid Arab.

 

  1. NazarGuerrilla (postindustrial, kuduro)

Partizaninės garso paieškos trapiose post-industrial idėjų ekologijos džiunglėse, pamažu virstančiose pūvančiu durpynu. Egzotiniai (ar veikiau egzotizuojantys) semplai suleidžiami į kaktomūšą su šaižių sintezatorių banginių manipuliacijų ir periodiškai sprogimus ataidinčių ritmų plaką. Jaučiasi lengvas neišdirbtumas, o gal dvejonės paties metodo adekvatumu idėjos siekimui, tačiau tikėtina, jog įdirbis sukraus potencialiai turtingesnį derlių su sekančiomis raiškos paieškomis.

 

  1. Phillip SollmannMonophonie (electroacoustic, microtonal)

Geriau už savo veiklą su Efedemin žinomas technačius peradaptuoja savo kurpalį mikrotoniniams spiečiams. Klubinių regalijų pernešimas į orkestrinį kontekstą kol kas ne visai vykęs ir labiau kampuotas procesas, čia įgaunantis kiek aptakesnę bei tėkme lengvesnę formą, klubiniams atchodams paliekantis malonesnių mono-tonų klasterių zvimbimą, į galvą įsikalusios lūžtančios ketvirtinės metre.

 

  1. AndreaRitorno (breakbeat, IDM)

Ritorno‘ sulipdytas iš karkaso, kuris kompoziciškai artimesnis ambient muzikai, nei tiesiogiai ritmine sekcija grįstai elektronikai. Išplaukę, šilti tonai tampa ritmine atatranka, painia atsiskiriančių lyčių tinklaveika, šioms susidūrus ir panardinus viena kitą, kuriant lakumo ir su tuo ateinančių kryptinių verčių iliuziją.

 

 

  1. Jamie Drouin | Lance Austin OlsenThis, And The Other Space (electroacoustic improvisation, indeterminacy)

Jaudulingas neapibrėžtumas, kurio kapsulėje spėja įvykti ir nutikti daug: rankomis sukirtus dviems elektroakustikos (ir to, kas diskursyviai atsiduria šalimais) vilkams, tematika šiuomkart skiriama atminties (per)trūkiams ir fragmentacijai bei erdvėlaikio parinkčių akumuliacijoms, kurioms būdingi ir migloti atavizmai, užklumpantys mąslią žiūrą praeitin. ‘This, And The Other Space’ užželdina klavišinių (įskaitant ir sintezatorius), juostų, radijo, gitaros ir stiprintuvo puokštę, kurioje nesudėtinga suklausyti sudėtines dalis, save atidengiančias be didesnių skrupulų ar trikdžių — savitai dailus ir kvėpuojantis darbas.

 

  1. Emme PhyzemaA Series of Related Dreams (avant-prog, brutal prog)

Avant-prog proginiai šmėkščiojimai jau lakoniškai tapo archyvinėmis nuosėdomis – idėjų kratiniais, leidžiančiais į skolą atverti kompozicinių potencialų kilpas naujų darbų pajudinimui iš strigdinančios kūrybinės pradžios duobės. Serija menkai susisiejančių sapnų čia ir žymi sklandumo paieškas minimaliomis vagystėmis iš praeities grandų pompastinių išėjimų, taip savo neadekvatumu siekiant jas aprėpti ar pakreipti įvykių eigą, besitvarkant su šių padarinių simptomais. Skaidria besiteikianti būti atskaitos paieška savyje slepia smurtą ir intensyvų įgautos formos brutalumą, kartu bauginantį savo abstrakčia didybe, bet tuo pačiu sukeliantį pakirdimą atsispirti kūrybiniam pasitikėjimo kryčiui.

 

  1. Shabaka and the AncestorsWe Are Sent Here by History (afro-jazz, spiritual jazz)

Monumentalios juodųjų istorijos paieškos kultūrinių artefaktų liekanų irimo sukeltuose dulkių debesyse atsiskleidžia dar viename afrikinio džiazo epe, tarsi skirtame neegzistuojančios ir niekada neegzistavusios religijos ritualinėms ceremonijoms. Fantazmagorine vaizduote afro-futurism branda sukelia statinę ramybės būtį afro-pesimistinei atmosferai skleistis ir rasti prarajoje istorinės būties žymę.

 

  1. Juan Campoverde / Fonema ConsortVistas furtivas: The Music of Juan Campoverde (modern classical, chamber music)

Ryškesnieji ekvadoriečio kompozitoriaus pasiekimai viename leidinyje, kuriame, be Fonema Consort ansamblio arsenalo, nemažas fokusas atsuktas į gitarą ir šios figūratyvus bei žmogaus balso spektrus — visa tai nenustygstančiai augmentuojasi skaidulomis ir nenusėda į jokius pastovius telkinius, o verčiau leidžiasi į efemeriškus lankstus, kurie kartais ima strigti tose pačiose receptūrose, bet nepaklusniai viską vedantis sopranas pats imasi solidžiai atstovėti visavertį instrumentą, dėl ko kūrinių devynetas įgauna daugiau (at)spalv(i)ų.

 

  1. Kari FauxLowkey Superstar (west coast hip-hop, trap)

Situacija su repo albumais 2020-aisiais itin primena praėjusius metus (anuomet į pedesoką papuolė tik Billy Woods & Kenny SegalHiding Places’), nes, redkolegijos pionieriaus Vibracinių Rakščių žodžiais, ‘cuz that shit is over’. Nulis gerų LP, bet trumpo metro rungtyje ši femcee visiems išspardo šiknas svajingu, tačiau griežtu septyniolikos minučių miksteipo šou. ‘Lowkey Superstar’ — tikrai taip; Kari Faux galėtų taikytis į maždaug Princess Nokia kategoriją, bet pastarosios išblėsimas veikiausiai ir sugestijuoja, kad ritmenbliuzinį repą jau ištinka recesija, o didžiuma šiuolaikinės hip-hop’o estetikos bando slinkti tamsyn. Kol kas, dažniausiai, apjuoktinai.

 

  1. Graham DunningPanopticon (sound art, glitch)

Redakcijai šįkart teko rinktis tarp dviejų albumų tokiu pat pavadinimu, tiesa, dreamcrusher darbas prie šio pavargusio žodžio turėjo šauktuką (derantį prie agresyvaus power noise/electronics turinio), bet nugalėjo ne įniršio prisodrinta ekspresija, o išmoningas konceptas: Graham Dunning variantas taikosi į dažno/s klausytojo/s prisiminimus — čia ‘Half-Life’ žaidimo garsai pakeisti semplais iš 90-ųjų reivo šmotų. Paviršiaus ir įdaro binarika, gravituojančios vienio ir daugio apsukos, skausmingai pažįstami stock’iniai pliūpsniai, kurie rekombinuoti ir rekontekstualizuoti skamba nepalyginamai ‘intelektualiau’, taip prisitraukiant arčiau IDM, nors viskas vis tiek nomadiškai operuoja labiau anapus tokių konvencijų.

 

  1. Roscoe MitchellSplatter (avant-garde jazz, modern classical)

Vienas tų atvejų, kai tarp klasikinės muzikos ir džiazo beveik nebelieka skirčių — prie tokio įspūdžio prisideda ne tik virtuvinė specifika, bet ir teatrališka gyvastis, kurios auroje ir skamba šis įrašas: Roscoe Mitchell džiazo scenoje ‘trinasi’ nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, tačiau niekad negalėjo pasigirti platesniu populiarumu, nors atitinkami (t. y. ‘kam reikia, tas su(p)ras’ kategorijos) klausytojai vertina ir gerbia. ‘Splatter’ purslai — impozantiški & pompastiški, griaudžiantys orkestriniais taifūnais, kurie dažnai atrodo šiek tiek supakuoti, bet galvą virš vandens išlaiko frontmeno saksofono soluotės, selektyviai nekreipiančios dėmesio į tai, kas supa aplink, nors savo numerius paskirstytai gauna ir kiti dalyviai. Įtaigūs third stream pasibeldimai į lakuotą medį.

 

  1. Tongues of Mount MeruThe Hex of Light (drone, noise)

Viršelyje išdėstyti blokeliai presuponuoja impresiją: įsijungus ‘The Hex of Light’, akimirksniu užklumpa betarpiai garsasienių monolitai, savo homogeniškumu (kuriame esama smulkių variacijų) nesutveriantys jokių detalesnių statinių, tik pamažu tempiami ir taip įgijantys savo ilgaformę, kuriomis ir domisi kūrėjų pora, interesais taip pat įvardindami psichoakustiką, garso fenomenologiją ir koreliaciją su percepcija; sunku nenusišypsoti, kaip trūksta originalesnio žodyno įvardyti visam šiam reikalui, bet, kita vertus, iš dviejų takelių sudarytas albumas pats apsprendžia tokį siaurokai determinuotą plotą, o šiame bandoma letargiškai skaptuoti ir gryninti meditatyvias funkcijas — monotonija dialektiškai įtraukia daugialypiškumą, kuris utopine krištoline švara apsiveja gremėzdišką tūžmastį, niekur be reikalo nesiemanuojančią, bet prikaustančią be atotrūkio.

 

  1. DJ SpeedsickBlood Mixed With Shit Mixed With Blood (industrial techno, power noise)

Prieš tai sekęs kūrėjo dirbinių katalogas tarsi progresija judėjo į šią loginę išvadą. Dar sunkiau pašokamas, o jeigu ir kažkiek iškrutinantis, tai nebent perdozavimo konvulsiją patiriantį kūną, metodiškai prarandantį bet kokį sąryšį su šiuo pasauliu, atsisveikinimui paliekant išskyras, kurias ir diktuoja leidinio pavadinimas, pasiskolintas iš Brainbombs atmatų žargono.

 

  1. Цасчихэрын Даваажаргал [Davaajargal Tsaschikher] — Re Exist (drone, mongolian traditional music)

Į mongolišką metafizinio tikėjimo sferą įžemintas estetinis eksperimentas, savo karkase bandantis įtalpinti daugiamatines vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų dichotomines skirtis. Raidoje lengvai juntamas tam tikras archeologinis-kuratorinis braižas, fetišizuojantis kitoniškumo, skirties ir tradicijos refleksijos niveliacinėje ekspansijoje trianguliaciją, skirtą kirbančiose asimetrijose atrasti susistovėjimo holistiką. Kita vertus, tai ir padaro dėmenų sumą įdomią ne tik, kaip kaleidoskopinį intervalų žaismą, bet ir kaip autorinio subjekto implicitinį dvejonių ir mikčiojimų kvotimą, atgręžiantį galimybę suvokti susvetimėjimą naujai.

 

  1. Beatriz FerreyraEchos + (musique concrète, a cappella)

Glosolališkas polivokalumas, kalbos padargų ir (prie)balsių šokis, murmesių raizginiai, sukarpyti ir išmėtyti nutylėjimai, eteriniai daugiabalsiškumo aidai, mistinės ir paklaidinančios daugybinės manipuliacijos, povandeniniuose mūruose pakibę choralai, painiomis juostomis nubėgančios ištaros, šiurpulingų konsonansų stereofonija, paslaptingomis kryptimis gestikuliuojantys vediniai — argentinietė iškloja ilgą kreatyvią patirtį ir apjungia 1978, 1987 bei 2007 m. parašytas kompozicijas, turinčias pagaulią naraciją, lendančią giliai į kaukolę, bet taip pat galinčias būti suvartotomis ir kaip paprasčiausias fonas, tik nusiteikiant pagaugams per kuprą.

 

  1. dgoHnUndesignated Proximate (drumfunk, breakcore)

Drum and bass estetinė istorija numarginta dvigubos stigmatizacijos, surištos mobijaus mazgu, randais: viena vertus, susijusiais traškančiu praeities reivo kanalu, atgyvenusiu savo kritinę vertę kultūrai ekstazio lipšnučiu, o kita vertus – perdegusiais bandymais ilgėliau pasisvečiuoti privačiose namų atmosferose foniniu pulsu. Pabėgimui nuo galimų incestinių mutacijų nebeliko nieko kito, tik kaip ieškoti stilistinės terpės kitų žanrų sagtyse. Ne išimtimi tampa ir ‘Undesignated Proximate‘, sulydantis save su drumfunk lakumu, sąsają su praeitimi atliepiant nebent geismo greičiui sukelta įtempties akimirka, solinuko tratėjimu nostalgišku jungle muzikos ritmu ir aprūkusia sintezatorių akordų mūšos kvartaline logika.

 

  1. Tiganá SantanaVida-código (afoxé, música popular brasileira)

Naivi poptimistinė lingvistika, savyje talpinanti šiek tiek daugiau nei išdailinto paminkštinimo egzotinį komfortą, bet tuo pačiu ir skausmą, elegiją laiko dulkėms, ir pranašiškumą neįvykusiam pasipriešinimui, tampriai apvilktą aksomine ramybės įtampa. Utilitarinė išraiška čia nėra tik sau tarnaujantis pop-panoptikonas, bet ir graviūra ateities muzikos metafizikai.

 

  1. Harrison & WandIn Lieu (sound collage, free improvisation)

Muzikos pajauta sunkmečiu. Dar vienas meninis visetas, paskubomis dezignuotas sąsajai su koronaviruso pandemija — dueto įvairiomis atkarpomis parengta medžiaga, planuota ‘išeksponuoti’ gyvame koncerte, tačiau dėl force majeure išsiperėjusi Bandcamp’e. Rezultatas — asinchroniškas lydinys su gyvo/dirbtinio (arba sintetinio) permaišų charakteristikomis, kuomet perkusijos įrašai sumiežti su atsitiktinumo tvinksniais, tarsi atšauktas pasirodymas vis dėlto įvyktų, tik be priešais kiurksančių klausytojų: mikrosąsagų overdub’ai, neretai tiesiog elektro-signalai, supuola ant laisva forma įgroto būgnijimo. Nusivylimas ir desperacija tvyro pačiose sklindančiose dalelėse; vietoje numatyto koncerto — bandymas pasiruoštu įdirbiu sukišti galvą į per mažą skylę, o tada atsiduoti nežiniai. Tikra vakarėlių hauntologija, a?

 

  1. Prizes Roses Rosa (p rosa) (panda rosa) — The Kinspiral (neo-psychedelia, post-rock)

Camera obscura ‘sofistikuotojo’ popso dvasiai, kiek atliepianti Talk Talk progresyvinio žydėjimo laiką. Kompozicinėmis struktūromis ir kūrybinės autonomijos tikslais PRR artėja labiau prie modernios klasikos viražų, tik čia geometrija neišdirbta tarnystei, veikiau tik chaoso tvardymui bei saturuoto muzikinio kodo rekonstrukcijai.

 

  1. Decoy with Joe McPheeAC/DC (free jazz, jazz fusion)

Savo raumeningu ir mėsišku atlikimu, beveik-rokinis (ne, ne dėl leidinio pavadinimo) galvanizacijos seansas su respektabiliu džiazmenu Joe McPhee, kurio šlovės nanosekundė stuktelėjo 1971 m., su gyvu albumu ‘Nation Time’, tačiau būtų labai klaidinga teigti, kad nuo to meto šis pučiamųjų virtuozas nieko doro neišspaudė — tą ir įrodo su Decoy kolektyvu iškeptas elektrifikuotas spontaniškumas, nurodantis ir į nepaklusnią natūrą, ir į užtektinai disciplinuotai sustyguotą karkasą, atsinešantį garsiojo Miles Davis fusion periodo vaiduoklius, kurie nustelbiami rokenrolinio gausmo, tinkamo ir prirūkytam kabokui.

 

  1. Galerie SchallschutzZoon Logon Echon (dark ambient, industrial)

Privačiõs suvokimo erdvės metamorfozės racionalumo skerstuvėse – sintetinis skausmingo racionalumo įrankių šaltumas susimaišo su imanentinės plotmės smurto heraldika, leisdamas suprasti, jog vienintelės tiesos paieškos tampa įmanomos tik per suvokimą, jog siaubo detalės tvyro kiekvieno daikto ir veiksmo santykyje su juo mestame šešėlių teatre.

 

  1. Don Malfon / Agustí Fernández / Barry GuyMutations (free improvisation, free jazz)

Taip taip, Barry Guy — stambus ir nusipelnęs vardas, kurio lyg ir nebesinorėtų reklamuoti, o ir Agustí Fernández įdirbis verčia gūžtis (jau vien Bandcamp’e albumo aprašymas pradedamas šiek tiek įkyriu ir erzinančiu ‘We don’t need to explain anything’) bet dar viena nuveikta improvizacija prašosi konkretaus įvertinimo, atmetant visą patirties ir potencialo hipotetiką bei metafiziką: instrumentinė triada, bloškianti ir tvoskianti dideliu tankiu, kuriame plyšių ir protarpių atseikėjama tik senų pirdžių (Don Malfon negalioja) atokvėpiui, prieš įsibėgėjant plika oda atsiduoti dar vienam uraganui, kuriame vėjo šuorų akcentai sugeba viską sustatyti į savą konsistenciją, o ši, kad ir kiek būtų terliojama ant tabula rasa, jau skamba pažįstamai. Septynios panašaus ilgio miniatiūrinės mutacijos, kurių sprogumas geriau atsiskleistų, nieko stebėtino, gyvai.

 

  1. 恩田晃 [Aki Onda] — Nam June’s Spirit Was Speaking to Me (tape music, radio broadcast recordings)

2010-2014 m. periodu Seule, Kelne, Levisburge ir Vroclave įrašytos gerokai skirtingos trukmės audio-spiralės, konfigūruotos radijo transliacijomis, begaliniais feedback loop’ais, susitraukiančiais ir besihipertrofuojančiais į palaimingai šmėklišką hipnozę, kurios metu klausytoją pasitinka iš skaldos ir trupinių surėdyta mozaika, netrukus vėl išskaidoma ir apiberianti trumpalaikiais posūkiais, tokiais kaip kalbėsenos iškarpos, kurios, savo kąsniais, visai kontinualiai statikai leidžia įgyti dinamikos ir neleisti Aki Onda produkcijai (kurios katalogas — ilgametis ir nemažas) pavirsti eiline pramonine plokštuma, aplink kurią ratus suka traškantis konvejeris, niekaip nepristatantis siuntinio.

 

  1. Jan Martin Smørdal / Eivind Lønning / Ensemble neoNChoosing to Sing (free improvisation, electroacoustic)

Dviejų skirtingų grupių lipnių pirštų apčiupinėta materija, pasidavusi įvairiomis kibernetine teorija apsėstomis manipuliacijomis, bei galinti pasigirti bent jau tuo, kad konceptualiniai eksperimentai ir šių taikymas vis tik jau juntamas ir klausytojo, neišprususio nišiniuose filosofiniuose diskursuose, vaizduotėje. Sunku tai vadinti grynai improvizacine plotme, kai visi metodai ir įrankiai atrodo griežtai preparuoti, surinkti funkcijai bei tikslui, tačiau gal tik taip šis nuvartotas terminas ir gali būti reabilituotas?

 

  1. Aho SsanSimulacrum (post-industrial, deconstructed club)

Gretinant save su Baudrillard‘iškąja memologija, kas yra ganėtinai akivaizdu vien perskaičius albumo pavadinimą, muzikinė kalba interpeliuoja kolapso, semiotinio kapitalizmo ir formų realizmo imploziją. Spekuliuojant atveriamos naujos post-industrinės dykumos, kuriose nebeatskiriami tampa tikrovės ir žemėlapio puvėsiai.

 

 

  1. Military GeniusDeep Web (hypnagogic pop, minimal synth)

Paaugliškos post-punk kapelos N0V3L, 2019 m. išleidusios neblogą EPNovel’, narys niūriai neria į tamsiąją hipnagogiką, farširuotą melancholija, širdgėla, blast-beat’u (!), saksofonu, ūkanomis, James Ferraro primenančiu atskalūniniu R&B, industrine vėsa, duslia lo-fi sluoksniuote, tuo pat nepamirštant ir energingos varos, kuri purškiama pakaitomis su slopiomis baladėmis, išvengiančiomis skalsos ir prisidedančiomis prie bendros alienuotos ir atšiaurios ‘Deep Web’ kuriamos visatos, pasirengusios savyje paskandinti intymios imersijos kanalu, prijungiamu prie tavęs sutrūkinėjusiais ir erozijos kaustytais laidais.

 

  1. Will GuthrieNist-Nah (gamelan sekaten, electroacoustic)

Ne-metrinės perkusijos funkcijos, susigeriančios į daugialypes dialektines priešpriešas,  išeities paieškose iš harmoninių akligatvių. Iškrentantys iš laiko nubrėžto linijiškumo, pasikartojimai čia atveria bekeles, aptrauktas svaiginančio rūko siena, tuo pačiu malonia savo hipnotiniu šokiu, bet ir gyva antiteze konvenciniam muzikalumui. Kompleksiškas, bet bene labiausiai paklausomas iš panašių eksperimentų, verčiantis sugrįžti ir atrasti rūko paslėptis iliuzijos šviesos lūžiuose.

 

  1. Anna Högberg AttackLena (avant-garde jazz, free jazz)

Dar viena ‘taisyklės aiškios — taisyklių nėra’ tėkmė, prezentuojama švedų saksofonistės puolimo ir jos kvintetinio užnugario, sukuriančio variatyvius persidengimus ir persiklojimus, kurie nuo spiritualistinio lounge sukiojasi į aršesnes improvizuotas teritorijas, bet klausymosi patirtis neapsunksta, gauna savo kontingentiško rizomatiškumo ir stochastinio virsmo dozę, kurios injekciją papildo ir labiau struktūruoti pasažai, gainiojami kristalizuotų klavišinių. Be visų ilgamečių senių-guru džiazistų, besikolaboruojančių su kitais tokiais pat (tiesa, Anna Högberg yra žymiojo Fire! Orchestra narė), ‘Lena’ veikiausiai esti įdomiausias tos lentynos albumas šį pusmetį, ypač turint minty, jog prieš ketverius metus iššovusio debiuto kartelė buvo išlaikyta ir pratęsta.

 

  1. Exhausted ModernDatura EP (acid techno, electro)

Kaip ir leidinio pavadinimą reprezentuojantis augalas (lietuviškai — durnaropė), struktūriškai šis kontrastuoja tarp vaiskaus grožio ir nuodingo kampuotumo. Ištekėję ir išblukę nuo betoninės kaitros ritmai atveria sintezatorinės agonijos žiedus, savo syvais paverčiančius aplinką zombifikuota techno traukulių ekosfera.

 

 

  1. P.E.Person (post-industrial, art punk)

Saksas grįžta madon (žr. ir 23 vietą)! Kaip ir kandi, sardoniška bei akiplėšiška sintetika iš Niujorko, kuria šįkart dalinasi naujas ir debiutuojantis kolektyvas, blizgiu purvu užpildantis postuluojamos abstrakcijos skyles: eksperimentinis ir ‘pogrindinis’ pankiškumas iš minėtojo megapolio jau seniai tapęs nesuredukuojama kliše, bet P.E. trio ‘įneša’ to paprasto, bet reikalingo judesio, kurį praeitamet su ‘No Home Record’ tarsi mėgino sukelti šių srovių veteranė Kim Gordon. Visgi P.E. turi bent jau pretenzijai į no wave (šis jau seniai materialiai užkastas gentrifikacijos, o kultūriškai — kičizacijos) reikalingą pranašumą — iš niekur dygtelėjusį albumą be jokio triukšmingo praeities fono ir lūkesčių; ‘Person’, nepaisant visos poezijos, yra smagus avantpop su neerzinančiais pipirais.

 

  1. Sarah HughesI Love This City and Its Outlying Lands (reductionism, electroacoustic improvisation)

Fononai nuskusti iki aptakios homeostazės, kuri vystosi gan romia sekà, ilgainiui įsijungiant/prisijungiant vis platesniam ir girdimesniam skliautui, taip redukcionistinę paletę paverčiant neužtrunkančiu urbanistiniu pasakojimu, ieškančiu spekuliatyvios bendruomenės ir alternatyvių tikrovių (neslepiama ir to romantika) — Sarah Hughes ‘tarpsritinė’ specializacija atsispindi ir čia, kuomet produktas įgauna ir sound art potekstę, siūlančią ‘I Love This City and Its Outlying Lands’ kiek įmanoma kontekstualizuoti bendriems kūrėjos užmojams, nes bandymas prabėgomis interpretuoti ‘pašalės’ klausytojui gali būti nublokštas to, kas paprasčiausiai pavadintina spengimu. Bet būtent šis segmentas atskleidžia, kompozitorės žodžiais, miesto ‘phantom signal’ ir sąryšio tarp beveik visiško decibelų nulio ir kurtinančio triukšmo; neapsigaukite, nes, be sinusoidinių bangų, per pusvalandį į aikštelę išbėga fortepijonas, styginis citeros instrumentas, vargonai, arfa ir aplinkos objektai.

 

  1. Big BloodDo You Wanna Have a Skeleton Dream​? (psychedelic folk, avant-folk)

Psichodelinis posūkis projekto raidoje atsiliepė į gerą – nuobodulys vos patiriamas sąlyginai ilgoje albumo trukmėje, o folko elementai pamažu įgauna ne tokią erzinančiai tuščią vesterno ir kolonialinės garso architektūros hauntologiją. Vis tik neapleidžia jausmas, jog daug kas dar neatlikta ar iki galo neišsunkta, o tai, tikėkimės, ves Big Blood į kiek mažiau ironiškai karikatūrišką garso sąjungų paiešką.

 

  1. Omar SYou Want (chicago house, detroit techno)

Kalantys programuoti būgnai išlaiko tęstinumą tarp visų progresinių detalių galimo išbyrėjimo į šalis. Čia susikerta soul, disco ir funk atmintinės erdvės, kurias sugraibo nuo dvylikos valandų darbo industriniame kalėjime atkratyti, bet savąją funkciją toliau suprantantys pirštai. Gamybinės linijos diktato produktas, savo įlinkiuose talpinantis smulkiausią ją pagaminusios mašinerijos detalės antspaudą.

 

  1. 36 & 扎克Stasis Sounds for Long-Distance Space Travel (drone, space ambient)

Deprivacijos karstas, išspjautas į tuščias kosmosinės odisėjos horizonto platybes. Akylai ir, sakytum, be klaidos sustyguotas simuliakras, hyperstitional kova su šlykštumos tankme, palikta užnugaryje boluojančio eskapistinio dulkių debesies. Galop lieka tik ramybė ir tuštuma, godžiai perimanti nebekontroliuojamo plaukiojimo šturvalą į savus nagus – kelionei į niekur.

 

  1. Natalia LafourcadeUn canto por México Vol. 1 (mexican folk music, ranchera)

2018 m. ši atlikėja sužibo, turbūt tokiu masteliu pirmąsyk savo karjeroje, su ‘Musas Vol. 2’, o po dvejų metų grįžta su, tikėtina, dar stipresniu pilnagroju. Šiame — reprezentatyvus epas ir marga meksikietiška skrynutė, kurioje, be folk’o ir ranchera, gali išgirsti ir cumbia, ir bolero, ir son jarocho, ir mariachi, ir son istmeño krypčių. Monumentas nemenkai daliai šalies muzikinės kultūros, dėl ko, deja, Natalia Lafourcade šiomis dienomis ima tapti kitų pastangas galinčia užgožti ambasadore, nors, kita vertus, galbūt vedle, atidarysiančia daugiau durų — galbūt todėl praeitamet buvo galima atrasti La Bruja de TexcocoDe Brujas Peteneras y Chachalacas’, įtrauktą ir į šimtinę. Pačiame Natalios albume glūdi nuosekliai įgyven(din)tas repertuaras su didelės talkos komanda, kas tik pabrėžia visą ambiciją gamybiškai išartikuliuoti Žvaigždę, o kur dar ‘Vol. 1’ žyma, anticipuojanti laukti antrojo — o laukti verta vien dėl smalsumo, kiek ilgai truks toks skrydis, kuomet galime būti paties piko ir zenito liudininkais.

 

  1. Liza Lim / Klangforum Wien / Peter Rundel / Stefan Asbury / Sophie Schafleitner / Lorelei DowlingExtinction Events and Dawn Chorus (modern classical)

(Pernelyg) dažnėjanti vėlyvojo antropoceno ir nyksmo ekologijos tematika savo guolį randa ir atlikimu didesnio kalibro klasikoje — rūpestingas aplinkos tyrinėjimas ir ėmimasis už galvos dėl motinos žemės ir motulės gamtos virsta už šias sudvasintas idėjas paveikesniais aranžuočių salynais, kuriuos semia užteršti vandenynai ir odės vilčiai. Koncepcija formaliai kiek panašoka į penktąją šio sąrašo poziciją, bet čia kompozitorė Liza Lim kontempliuoja tuštumą ir jos formas bei įmanomybes arba ne, tik su responsibilizacijos imperatyvu kalčiai per pirmojo asmens daugiskaitą (apie ekologiją kalbėti yra esmingai svarbu, tik ne tokia nugalinančia dimensija) — nepaisant šio filosofinio krūvio, mus pasitinka turtinga sekcija su pagauliais pučiamaisiais, daugialaikėmis atžymomis, gaivališku grūvu ir pulsuojančia rimtimi, į kurios pilną realizaciją, beje, galite ir paspoksoti.

 

  1. LunateMédula (outsider house, ambient techno)

Kaip ir dviejomis pozicijomis aukščiau įsitaisęs leidinys,Médula‘ įkūnija tam tikrą tendenciją outsider house estetikoje – kultūrinį įžeminimą anapus nišinių kūrėjų/selektorių/šokėjų trikampio briaunų. Garsynas čia save augmentuoja narkoleptinio dūžio sukelto vangumo lengvumu, afektine nejautra ir pasidavimu šaltai ritmo manipuliacijai, ateinančiai su pastaruoju metu išpopuliarėjusiomis techno bangomis. 

 

  1. Black CurseEndless Wound (death metal, black metal)

Šviežias projektas, besidalinantis nariais su Spectral Voice, kurių opusas ‘Eroded Corridors of Unbeing’ pelnytai ir užtarnautai aukštai pakilo mūsų geriausiųjų praėjusio dešimtmečio albumų suvestinėje. Debiutinis pilnametražis ‘Endless Wound’, nors ir stipriai perima nemažai doom svorio, ypač juntamo stabtelėjimuose ir atmosferinėse jungtyse, visa tempo plaktuvė ir krešuliais kondensuotas war metal slėgis leidžia suprasti, kad tai — dar viena sėkminga bleko ir defo sintezė, pastaruosius kelerius metus džiuginanti kokybiškų leidinių kiekiu, kas turbūt ir lėmė, jog šis Black Curse pareiškimas susilaukė ir tokių niektauziškų kažkodėl-vis-dar-atsižvelgtinų ‘poptimistų’ (riebiausios galimos kabutės), kaip Anthony Fantano, dėmesio. Albumas yra gražus egzempliorius, kaip ‘ekstremumai ir brutalybės’ menksta sulig kiekviena perklausa, nes įdėmesnis pasiknaisiojimas po dermių žarnas ir vidurius atveria ne tik begalinę žaizdą, bet ir galybę galvotesnių smulkmių.

 

  1. AuscultationIII (outsider house, ambient house)

III‘ atliepia klubinę tuštumą ir skurdą, užspiesto į kampą doomerio raudą, tarsi įrakindamas klausytoją į nepatoginančią perspektyvą, kurioje susipina paranoja, baimė, susvetimėjimas, vanguardiškas teisuoliškumas ir uždaros moralinio ritmo saviėdos žiotys. Klimakso išvirtimą į smurtą išorei ar vidui, atremia saldus halcioninis ambientas, tarsi nudobiantis sferų tarpusavio netolydumą lengvu žvangesiu į taktą, paliekant naivias autentiškumo paieškos apraiškas už nugaros.

 

  1. Philip Samartzis & Eric La CasaCaptured Space (field recordings, nature recordings)

Pavadinimas ir viršelis leidžia neužsiimti pernelyg plačiomis eksplikacijomis: erdvės įrašas, bet savuoju ekspresyvumu ir technine raiška yra maksimalizuotas bene tiek, kiek įmanoma pačiam žanrui — tankios traškių kartočių linijos, ‘akomponuojamos’ gyvūnijos garsyno ir meteorologinių išdavų, ‘sužvejotos’ dešimties dienų laikotarpiu pietinėje Afrikos dalyje, didelio ploto Kriugerio nacionaliniame parke, keliaujant (įdomu, kad griežtos parko taisyklės smarkiai apribojo kūrėjų judėjimą) automobiliu (iš kurio nemažai ir įrašinėta) po įvairius taškus ir eksploatuojant kelių kanalų garso instaliaciją, ją patalpinant ant tiltų arba nakvynės pastogėse. Instaliacija dedikuota dviems aplinkos tipams: ‘natūraliai’ ir sukonstruotai, kas įraše ir nuolatos cirkuliuoja laikiškojoje apykaitoje — technikos mobilumas, kad ir koks sankcionuotas, leido magnetizuoti užtektinai akusmatiškas garsines (iš)raiškas, kurios sykiais suskamba nelig žmogaus rankomis valdomas instrumentas. Pats duetas siekė išgauti kaleidoskopinę laukinės (kiek tik tai pasiekiama) gamtos patirtį ir, kaip rašo Phillip Samartzis, ‘A spectral world where the soundscape is caustic, days irradiant, and nights tenebrous.

 

  1. MamaleekCome and See (experimental rock, avant-garde metal)

Jau kaip ir senokai už pravaikštas atleistas iš dogmatinio black metal, projektas toliau sėkmingai tempia tręštančias savo ištakų šaknis sau iš paskos. Šįkart nusitaikyta į urvinio roko (savo renesansą sąlyginai tvariai išgyvenantį jau gerą penkmetį) ir matematinių abstrakcijų dialektiką, varomą agresyvaus pasimėgavimo neįmanonomybe sutaikyti kokybinių prieštarų migraciją į didingą, kreivą šypsnį išspaudžiančią katastrofą. Su kiekvienu fonuojančių gitarų pjūviu Mamaleek guldo klausytojo ausis prie purvo, versdami išgirsti šį palengva smelkiantis į ausų būgnelius, o iš ten tiesiai į nervinę sistemą. Nuožmus priminimas, jog black metal atmosferinės pinklės nebūtinai turi būti suvestos į stilistinių kanonų letarginį snūdą: ergonomišką skandinaviškumą, lenkišką romantinį nihilizmą ar pabirusias urbanistikos kastracines liekanas.

 

  1. SleeparchiveTrust (industrial techno, minimal techno)

Kai kurie standartai verti (pa)kartojimo — kai kurie neišvengiamai prašosi (pa)lyginimo su Regis (pastarasis, beje-deja, su šiemetiniu ‘Hidden in This Is the Light That You Miss’ švystelėjo neįsimintinų ritminių eksperimentų, kurie neįgijo pedesoko atestato); dar panašumų nemažai ir su 2019 m. šimtinėje įtaisytu Yan Cook). Bet tokiame totalizuojančiame kontekste imi suvokti, jog tik per kartojimą atpažįsti skirtumą, ir tik sveikintinų bei gerbtinų įtakų (kurios dar nespėjo nusidėvėti iki masifikuoto ištinimo) šešėlyje randi sau palankų lopinėlį; Sleeparchive užsiima rimtu kuolo ant galvos tašymu, pasikinkydamas minimaliai galinčias kisti tradicijas, paraleliai, be smilkinius durstančios kietųjų dalelių bazės, kombinuodamas ir ausiai malonias harmonines kilpas, ypač paskutiniajame gabale. Atrodo, kad prodiuseris šįmet užtaisęs didelę apkabą (išleisti dar trys LP), tačiau kol kas ‘Trust’ yra vienintelis, kuriuo galima pasitikėti. 

 

  1. Susan AlcornThe Heart Sutra (avant-folk, persian classical music)

Kelionė civilizacinės mėsmalės grindimis, kurių inercijose atsišaukia folkloristikos imitacinių žaidimų limitai, atliepiantys išnykusių dievų poveikio kataklizmus ir geografinių amplitudžių sonorinį traškesį į prievarta nomadizuotų formų faršą. Galutinis produktas – psalmės, kraujuojančiu lipumu braukiančios per tradicijos prievartos ašmenų išskrostą beformę masę, paruoštą supakavimui ir vartojimui, bet užtaisytą nuodais, parceliuojančiais virusu tapusį likimą.

 

  1. ensemble reflexion K / L’ Art pour l’art / AuditivVokal Dresden / Olaf Katzer / Gerald EckertAbsence (modern classical, tape music)

Konsoliduotas dažnis, kuriame visą aktyvumą ir intensyvumą okupuoja pakankamai tamsus ir šaltas naratyvas su šiokiais tokiais drone ir/arba dark ambient tūriais — galbūt fenomenologiškai galintis mažumėlę trikdyti ir dirginti, ypač girdint virštonius ir kiek sūkuringai nepastovią sandarą, tačiau veiksmai neužlaikomi pasyviame temporalume (kaip ir, žinoma, erdviškume) ir nedaug banguojanti kaita suteikia konceptualiai pritinkamus negatyvius elementus: kompozicijų nutrūkimai/pritylimai, panašu, reprezentuoja pavadinime ‘Absence’ koduotą negatyvumą, kurio dėka tampa ir lengviau ‘išjausti’ ryškesnius sąskambius arba eilinįsyk įsitikinti didele kuklaus fleitos instrumento galia (‘sugaudomą’ labiau per materialiai apibrėžtą sąlytį — fleitų, beje, keturios), kaip ir patirti precizišką kai kurių pasažų detalumą bei momentalumą. Gerard Eckert, ne tik parašęs kūrinius, bet ir dirbęs prie jų su juosta (plačiau žinomą, kaip tape), tikrai nusipelnė bent testinės klausos ir susitelkimo duoklės.

 

  1. Ko Ishikawa, Nikos Sidirokastritis, Giorgos Varoutas, Harris Lambrakis & Anna LinardouΤhe Depths Above (free improvisation, electroacoustic improvisation)

Subtiliai elektronine mediacija amplifikuota mimetinių gestų randuota drobė, prigludusio savo rašto netolygumu kandanti juslių mėginimus priešintis hipnotiniam etno-tonacijų persidengimui. Jau vien leidinio pavadinimas diktuoja tam tikrą prometėjišką iniciatyvą sumaišyti svaiginančius transcendencija dangaus skliauto kerus su atlikimo technikų įvairovės įžeminimu — kurti, turėti, mėgžioti, mėgautis. Garsinė erdvė ir jos perregimas laikinės retencijos nuometas pamažu atveria improvizacinės galimybės, ar galimybės improvizuoti, efemeriją – improvizacijos kodas ir jo super-lakumas negali būti užsėstas laisvės tęstinumui, bet reikalauja pastovaus generatyvinio sąlygų, kad ir retroaktyvaus, neigimo daugiakampei garsinei aibei virsti kvailinančia simbiotika.

 

  1. Cenk Ergün / JACK QuartetSonare & Celare (chamber music, modern classical)

Iš pažiūros paprastas, tačiau pavyzdingai sualteruotas ganėtinai jauno turkų kompozitoriaus diptichas: ‘Sonare siūlo dūzgiančiai disonuojančių styginių protokolą, į vieną masę besijungiantį išsklaidytomis, bet iškalkuliuotomis porcijomis, kurios etapais keičia garso lygmenis ir paties atlikimo kinetikos atkarpas — lizdo tankmė sykiais dezintegruojasi iš jos traukant šapelius ir šakas. ‘Celare’ fragmentuotą čirpinimą (stilistiškai priskirtiną minimalizmui) maino į jau kantresnę ir kiek ilges(inges)nę sąveiką, kurioje savo planą turi ir tyla (galinti priversti ir pasigarsinti grotuvą): imliau kamerinę erdvę sugeriančios keturiolika minučių, per kurias JACK kvarteto atlikimas geba prieš akis išjudinti ir dėmesingai projektuoti vaizdinius. Nesudėtingas, bet atitinkamai bei deramai kreivokas moderniosios klasikos eskizas, kuriame, rodos, kūrėjo idėjos išpildančiai sukimba su griežėjų, o tam įrodyti neprireikia pusantros-dviejų valandų kompiliacinio gigantizmo.

 

  1. Paysage d’HiverIm Wald (atmospheric black metal, nature recordings)

Du dešimtmečius netolygaus progreso išgyvenęs projektas pagaliau meta ilgai brandintą kozirį. Ignoruojant naivias ezoterinio marketingo praktikas (albumas buvo pristatytas tik šaikelei patricijų, o tūlą klausytoją pasiekė tik per niežtintį piratavimo impulsą), bene verčiausias sukurto haipo ir okultinės miglos tankio. Dviguba ambient ir black metal artikuliacija supina tvariai sublimuotą katorgą, traversuojančią žanro klišių ideologiniais labirintais ir sugebančią bent jau minimaliu atradimo džiaugsmu įteigti, jog black metal ateitis dar turi ką atverti neištyrinėtuose potencialų užkaboriuose. Dvi valandos mistiškai bekompromisės niekio atrajos, subalansuotos žiemai, bet ne mažiau aktualios ir vasariniu pragaru troškinantiems karščiams.

 

  1. Aksak MaboulFigures (progressive pop, rock in opposition)

Būna, grupės su nauju studijiniu įrašu sugrįžta po dešimties metų, būna, ir po dvidešimties, tačiau dažniausiai tokie žaidiminiai išsikasimai iš po žemių, beveik galutinai išbarsčius pirminį kultūrinį aktualumą, patvirtina riziką ir didelę tikimybę eliminuoti nemažą dalį savo karjeros nuopelnų ir į diskografiją įrašyti vadinamąjį trainwreckord — populiariausi į galvą kritę pavyzdžiai roko paradigmoje yra Pixies, The Jesus & Mary Chain, Bauhaus, Alice in Chains, Big Star, Hole, The Stooges ir tuzinai kitų.

Figures’ — po keturiasdešimties metų tylos išleistas dvigubas albumas, su XXI a. sujungiantis kadaise išties proveržiško ir pasirinktinai marginalaus rock in opposition žanro sąlyginį saulėlydį, kurio vienu iš spindulių ir buvo Aksak Maboul 1980 m. darbas ‘Un peu de l’âme des bandits’, tampančiu gan tolimu ‘Figures’ prediktoriumi. Šįkart avant-prog (beje, pastaruosius kelerius metus, kaip ir brutal prog, vėlei atbundantį matomiau) manierizmą papildo popmuzikai gerokai artimesnė linkmė, kuri suteikia viltį, jog kada nors subręs savotiškas pop in opposition, pakeisiantis iš anti-pop į pro-pop, super-pop arba hiper-pop virstančią plastmasinę PC Music areną, kurią jau senokai absorbavo eilinis cielas trendiškumas, tampantis paskira ideologija su imperatyvu (į)vertinti, nes popsą neva sukrėtė nauja era, o kokia nors Charli XCX, tik pamanykite, yra ateities garsas.

Kita vertus, mėginant užsiimti didelių šuolių hermeneutikos komparatyvistika su minėtomis konjunktūromis, Aksak Maboul šįkart išlenda gal netgi pernelyg unikaliai — kaip artefaktas, kuriam neištarsi ‘OK BOOMER’, nes kone visos muzikinės jungtys sugeba sukombinuoti ir tai, kas beviltiškai sukriošę, bei tai, kas vis dar aktualu, ir dar išliks ilgai. Nepaisant to, tokie projektai veikiausiai niekad neįgaus aukštesnės platformos, kad sugebėtų įžiebti naują matomesnę bangą, ypač besiimant tokių quirky deviacijų, kaip šiek tiek klasikinį prancūzišką šansoną primenantys tonai (tuo pat nuo jų bėgant ir atsiribojant — labai panašiai, kaip elgiasi ir ne ką mažiau įdomi prancūzų atlikėja Klô Pelgag, atsidūrusi dešimtmečio geriausiųjų panteone), kaip ir su Stereolab ufonautais susilygiuojančios bei susimatuojančios skaidrios klavišinių partijos, į visą skambesio sakvojažą įkraunančios nepailstantį įstabios žaismės tęstinumą, retsykiais šmėžčiojantį karavaniniais cirko arba kabareto atoaidžiais. 

Pastariesiems desakralizuotą įžeminimą suteikia tinkamai pasitelkta 808 būgnų mašina, kurią, pasirodo, vis dar įmanoma revitalizuoti originaliai: po gyva instrumentuote dažnai girdimas ritminis kartonas ir plokščios hi-hat serijos anaiptol neiškastruoja albumo intencijos būti visaip-kaip menišku, į ką nurodo, pavyzdžiui, trumpesni atmosferiniai arba spoken word kūriniai (leidžiantys geriau suviršktinti visą hipostazę) tarp ilgesniųjų ir aktyvesniųjų takelių, o šiuose galima patirti gana ūmias ir staigias progresijas iš šviesos į tamsą, iš dienos naktin, ir atgal, ir atvirkščiai. Toks, pavadinkime, kontratoniškumas išpildo Aksak Maboul propaguojamus švelnius antagonizmus, kurie balansuoja tarp parodijos (labiausiai, atrodo, auto-ironiškos, bet pūdytais pomidorais apmėtant ir tai, kas aplink scenoje) ir mums tiesiai į tinklainę sukišamos saturuotos animacijos, kurioje vaizdai keičiasi demoniška sparta, viską ištirpdant į dischronijos ištiktą dieninį sapną.

Tokiu daydream‘iniu anachronizmu įsuktas neišsemiamas ekscentriškumas su ‘modernizacijos’ poskoniu yra šio darbo variklis, net jei neimtumėm domėn, jog skambesio šaknys glūdi šitiek dešimtmečių atgalios. Būtent multitemporali delionė (kurią vienas internautas taikliai pakrikštijo medieval underground rave; įrodymui klausykite dainą ‘Dramuscule’) tampa vienu didesnių pranašumų, kruopščiu laisvumu statančių milžinišką rūmą, ant kurio sienų mirga ryškūs prožektoriai, prigestantys laiku ir vietoje, kuomet tirpsmo ištinkamus palaimos syvus privalo pakeisti elegiškas susigūžimas, nubraukiantis ekstazę tam, kad būtų vėl kuriamos aikštelės jos užgimimui ir proliferacijai — kartais atrodo, kad tai vienas tų ilgagrojų, kuriame, sekant pernokusio maksimalizmo nesiekiančios įvairovės metrika, tam tikrais tarpsniais gali įvykti bet kas ir bet kaip. Grupė įkūnija ‘anything goes’ motyvą su savo naratyvizuota/suliteratūrinta disciplina, kurią iliustruoja dažna vokalo konvergencija su sintezatoriaus linijiškumu, kas irgi, apleidžiant fabulą, neretai vėl išsilieja į netvarką.

Visa tai, ekstatiškai ir, svarbiausia, ne-pernelyg-rimtai artikuliuojant vykusias popso ir avangardo promaišas, nesuteršia vienaip ar kitaip subrandinto harmoningo ‘Figūrų’ vientisumo ir keistos kvazibarokinės didybės, varijuojančios tarp haliucinogeninės psichodelikos ir kone banger’inių intarpų, patiekiančių miuziklinę nuotaiką — (kiek)vienoje dainoje, oriai išlaikant kokybės-kiekybės kontinuumą, gali sutilpti išties daug, ir tai sukuria savotišką intervizualumo eigą, kurioje kartu su kompleksiškesnių struktūrų roko raugu atslenka ir ekstra-melodingi saldūs (b)ruožai, išburiantys heterogeniškai siurrealų montažą, kurio pasklidusių iškarpų lietuje sumirga pagrindžiama prielaida, jog kai kuriuose šio išsekusio ir užsikimšusio muzikinio pasaulio pakampiuose galima tą patį bent dalinai išrasti iš naujo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.