Gatvės muzikos diena arba Autoasfiksija miestui, garsui ir idėjoms

gmd mem

Publikuota Facebook paskyroje

Gatvės muzikos diena nuo pat savo įsčių buvo abejotinas ir šnairuoti verčiantis erzelis, kuris, bėgant metams ir smarkiai komercine linkme besiplečiant organizaciniam masteliui, tik dar labiau vertė raudonai apibraukinėti šią datą tam, kad, nosies nekišant miestan, to būtų galima išvengti.

Iš pažiūros ir bendro suopročio, pirminė šio urbanistinio galvosopio idėja turėtų būti sklaida, populiarinimas, matomumo terpės iniciacija: suteikiama platforma būti išgirstiems ir pastebėtiems menkiau žinomiems atlikėjams, besiropščiantiems iš garažų ar rūsių, bet jau nemažai sykių paeiliui tą užgožia stambesnių vardų (ir anaiptol ne tik atlikėjų) ambicijos pasinaudoti suintensyvėjusiais ir materialiai į erdves suplūstančiais srautais.

Ilgainiui, skaičiuojant sėkmės statistiką ir raškant sutraukiamo dėmesio vaisius, tai logiškai virto masyvia ir sunkiai nuslepiama (žinoma, nemėginant to daryti) reklamos kampanija, medijuotu viešųjų ryšių viliotiniu — programiškai sukuruotu mini-festivaliu įvairiems ‘hip’ barams ir institucijoms, savo veiklų pobūdžiu turinčioms šiokį tokį saitą su muzika. Jei šį renginį akcentuojame, kaip _gatvės_ muzikos dieną, ji tokiems nagams turėtų būti nepavaldi ir, apskritai, kuo mažiau sankcionuota, prižiūrima, ‘vadybinama’.

Šiemet dar lengviau įžvelgti, jog tai jau pilnu gazu institucionalizuotas, nykiausiu piaru užštampuotas ir suoficiozintas renginių ciklas su ‘ištikimais globėjais’ (Lietuvos kultūros taryba dar suprantama, bet tarp rėmėjų yra nuo Caffeine LT iki Panasonic), pre-parčiais ir after-parčiais, niekuo nesiskiriantis nuo eilinių vangių vasariškų lounge pasisėdėjimų su alumi, savimi patenkintais selektoriais arba kažkur fone po gigantišku prekės ženklo-rėmėjo plakatu stryksinčiai gyvai kapelai, meldžiančiai tavo ausų, kurios apsukriai pergalėtos aplink čiauškiančių pokalbėlių — muzika čia yra statistinis vaidmuo, sutriuškinamas hanging-out socializacijos.

Vidur miesto pilnai įrengta scena su stambiomis konstrukcijomis ir garsistų būdomis, leidžiant pasijusti lyg sukiotumeis Sostinės Dienose a.k.a. ‘prikviečiam šituos ant bangos atlikėjus’ šaršale, yra tai, ko lyg ir neturėtų būti GMD, jei ši siektų pateisinti savo vardą ir apskritai turėtų bent minimalų principą kurti kuo betarpiškesnį muzikos ir klausytojo/s santykį. O kol kas efektas sunkiai atskiriamai panašus į ką tik minėtą renginį — abiem atvejais neįmanoma praeiti miestu, klausos neapkrečiant tyneidžerišku indie (taip, pasirodo, toks tebegrojamas) ar fališkos energijos roku, o GMD scenarijumi miestas dar ir suskirstytas stilistiniais getais.

Toks padalijimas į skirtingų estetikų ir skambesių zonas geriausiu atveju atsiduoda paroda baltos kvadratūros galerijoje arba pasivaikščiojimu vaškinių figūrų muziejuje (sunku rasti tinkamesnę metaforą dabartiniam kultūriniam sąstingiui), blogiausiu — lėtas ir alinantis safaris po sunykusią muzikinę tundrą, kurioje gali nesunkiai susidaryti impresiją, kokia neišgelbėjamai apraudotina yra kūrybinė ar idėjinė laikysena, kad ir apie kokius žanrus kalbėtumei.

Taigi, kas tai — ar proga gatvės (?) muzikantams (tie, kurie iš tikrųjų atstovauja romantinį Vilniaus Pilies g. ‘magijos’ naratyvą, čia vargiai turi šansą), ar padidinamuoju stiklu praturtinta ekspozicija kultūrnamiams, klubams-barams ir užeigoms, vasaros metu staliukais okupuojančioms pėsčiųjų zonas? Patogi priemonė iš vyžomis ir noragais prispaustų Tautos Namų hibernacijos prikelti KKC / Kauno kultūros centrą, vis vien išlaikant jau spėjusį tradiciniu pelėsiu apeiti terasos atvėrimo žingsnį, ką galima išvysti vitražinėje KKC terasoje?

Be abejo, 2020-aisiais šitai nurašytina į post-karantininę (kol kas) pramoginės kultūros injekciją apyvartai. Panašu, kad GMD neišvengė šio ‘atgal į normalumą’ oportunizmo (vien tai, kad ji apskritai surengta), kuomet dažna lokacija, turinti terasėlę ar kokį lauko prieangį, ant pakylos sukviečia tuntelį grupių padėti praleisti savaitgalio vakarą. Tai nėra miesto + žmonių, kaip viešumos ir visuomenės, šventė, o, ypač šįkart, išlikti ir išsilaikyti siekiančių konsumeristinės cirkuliacijos erdvių simpoziumas.

O smulkesniems ir kol-kas-nieko-nesakantiems ansambliams ar pavieniams grojikams, pasivadinantiems savo vardu ir stoviniuojantiems įvairių objektų šešėliuose, tai tampa tarytum survivalistiniu talentų šou, lūkuriavimo kupina atranka, laikinuoju ir trukmės apribotu podiumu, momentine galimybe ‘iškilti’, sužibėti, būti pastebėtiems, sušvytuoti savo paskubomis suręstu brand’u, kad koks nors skautuojantis prodiuseris, su pasididžiavimu įrengęs D.I.Y. studijėlę (kontekstualiai neįmanoma be deminutyvų) užkibtų su ‘ė, davai padarom albumą’. GMD — prakiuręs karjeros batutas siauroje ir nestabilioje lietuviškos muzikos rinkoje arba penkiolikos-minučių-šlovės pjedestalas kolektyvams, kuriuos vėliau užbook’ins Muzakas.

GMD čia, GMD ten, GMD su tuo, GMD su anuo, GMD po tokio-ir-tokio baro sparneliu — mirga populiarių didmiesčių erdvių, kaip antai 7 Fridays bar Vilnius, begaliniai event’ai, savo apipavidalinimu veikiau panešėjantys į kokį nors narcisistinį Kitokių pasikalbėjimų košmarą. Taip čia, eiliniu potencialiai (visuo)meniškai harmoningo (idealiu atveju) renginio nusavinimo pavyzdžiu, save reanimuojančiu nemokamos ir neva solidesnės kultūros indulgencija, pamatome Gatvę tam, kad jos nebeliktų — kaip kopėčių nuspyrimas jomis užlipus.

Gatvė siejasi su spontaniškumu ir miesto atnešama dinamika (arba, aišku, trikdžiais, sandūriais), o čia tai atimta ir panaikinta. Gatvė be gatvės — punktais ir valandinėmis žymomis išmargintas žemėlapis, kuriame, kaip gerai ištreniruota/s vartotoja/s, gali pagal ‘savo skonį’ susirasti, kas gi tądien pučia fleitą, kas pasijungę stiprintuvą prie Contemporary Art Centre (CAC), o kas atiduoda save madingo baro menedžmentui, visa tai draugiškai transliuojant LRT OPUS. Gatvės nebėra — liko tik forsuota ir akiplėšiško nonsenso prikišta viešųjų erdvių konversija į subanalintas vartojimo erdves, o tą mums parodo ne tik GMD, bet ir daugelį nuvarginusios šios vasaros aktualijos.

Muzikos aidėjimas mieste kitados turėjo kontrkultūrinių (šiandien virtusių Viktoro Cojaus lyrikos inkštimu sostinės Gedimino pr.) ir įstatymo paribiais balansuojančių bruožų — policijos išrašinėjamos baudos už grojimą ir panašiai. Žinoma, vėliau tokia uždarbio forma tapo juridiškai ginama, nes #Laisvė, kol tuo pat metu toliau skiriamos nuobaudos elgetaujantiems arba daroma viskas, kad vystoma infrastruktūra ir vertės steigimas marginalizuotų ir šonan stumtų tą darančius.

Gatvės muzika, kaip garsinės miesto paletės dalis, turėtų egzistuoti kasdienio reiškinio ir saviraiškos dažnio figūratyvu, o ne kaip tinkliniu top-down patepimu ir palaiminimu užvestas burbulinis įvykis, mecenuojamas stambių kompanijų, kultūrinių geradarių purslais skalaujančių savo įvaizdį. Todėl GMD nūdien tėra įrankis, instrumentas bei išgryninta funkcija dar ir dar vienai fiktyviai miesto kultūrizacijai, selektyviai stumdant savo susikurtos tradicijos kartelę kur panorėjus. Gatvės muzika lyg ir turėtų stebinti, provokuoti, konfrontuoti su ‘negatvės’ muzika, bet čia viskas susimeta į vieną sriubą, egzistuojančią kasmetinio bullshit’o forma, tvindančia gatves tarsi viduriniosios klasės šnopuojamas maratonas, reikalingas tik bankams ir finansinėms įmonėms. Tuo gatvės muzika čia jokiu būdu nėra anapus industrijos ar ‘nepriklausoma’, o suvaržyta ir nupirkta industrija savo gryniausiu įmanomu pavidalu.

Tas suveikia kaip feikinis, erzacinis ir protezinis viešųjų erdvių ‘atidavimas’ žmonėms — primena nežabotas verslo centrų statybas, kuomet miesto reikmėms (rekreacijai etc.) atseikėjamas menkas plotelis su keliais suoliukais ir sodinukais naglo stiklainio ar centro erdvę nusavinusio didelio kubo pašonėje. Čia nėra reikalo agituoti ‘take back our streets’, kai pati GMD idėja buvo doomed from the start, nes visi puikiai žinome, kieno, visų pirma, tai buvo iniciatyva.

Problematiška yra pati žvaigždūniška, paternalistinė ir ‘tėviška’ sumanymo kilmė, neužkirtusi kelio tam, kad GMD šiandien yra dar vienas pigus ir pasibaisėtinas lietuviškas festivalis (gal labiau festukas). Ypač, kaip žinia, šiemet. Patį vyksmą nesunku palyginti ir su skystai cinišku bei demagogišku Platformos eksperimentu, surengusiu dieninį reivą () ir naiviai maniusiu, kad neša didelės svarbos Žinutę kultūriniam laukui, nors viso labo pasirinkusiai importinio krūvio imitacijas ir pseudopolitinius šūkius.

Tokia tat nukraujavusi gatvės muzikos diena — nei gatvės, nei muzikos, tik tirštas ir perkrautas laiką eikvojantis šurmuliavimas, kaip kokioje mugėje arba, neduokdie, Laisvės piknike. Ne veltui GMD logotipas taip primena grilių.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.