Transactions ‘Vilnius Full of Space’ – jokių ertmių įkvėpti

a3468986767_10

Publikuota Facebook paskyroje

Bene pirmasis kartas, kai pati grupė mums brūkštelėjo ir pasiūlė paklausyti savo kūrybos dar gerokai iki jos oficialios leidybos datos. Nors gestą ir galima vadinti gražiu, tačiau vien dėl to nesinorėtų užsiimti naujo projekto reklama, populiarinimu ir pataikavimu atlikėjams arba apskritai tiesiog jų paminėjimu. Tačiau kelios irzlios perklausos paliko randų, kuriuos derėtų iššluostyti, todėl pasakyti visgi yra ką, ir tikrai ne teigiamo.

Nėra reikalo publikuoti poziciją apie tūlam klausytojui dar neprieinamą albumą — tai tebūtų pamaiviška privilegijuoto statuso eksploatacija, todėl luktelėjome lig dienos, kai TransactionsVilnius Full of Space’ tapo pasiekiamu visiems, o šis smulkus įvykis socmedijose iškart dvelktelėjo neurotišku ‘new player in town’ efektu, prie kurio prisideda ir No Real Pioneers bei Suicideoscope narių sintezė, gerokai kilstelėjanti starto liniją, kad ir kokie šie abu dariniai būtų vidutiniokiški bei neimpresyvūs.

Jau vien pats leidinio pavadinimas, nudirtas iš kvazilegendinio Vilniaus gatvės menininko 209 – dušimtaidevyni repertuaro, mums pasirodo apgaulingas ir klaidinantis: naujasis EP nepasiūlo nė menkiausio šanso patirti erdviškumą, o vargana sostinės pajauta atsiveria nebent tuo, kad darbas įrašytas nelemtoje Ymir Audio studijoje, kurios visos produkcijos kokybė (technine prasme, ypač suvedimu — tas pats apdorojimo braižas itin suvienodina skirtingus (nors gal ir nelabai) atlikėjus) kone visuomet buvo neištveriama, ir to įrodymą gyviausiai atgyveno Frank Fitts.

Redkolegija nėra dideli šio aptempto ‘teen angst’ žanro gerbėjai — nepaisant to, Transactions atveju, niekaip nepavyksta atsistebėti, kaip tebeatsiranda vis dar zulinančių šį užsitęsusios nerimastingos paauglystės pop-punk ir emo-core mišinį, kurį pati grupė pristato, kaip… ‘šilumos punk’. Šiokia tokia nerūpestinga aliuzija į vasaros pabaigos brizus ir vakarėjant raudonuojantį dangų papildo bendrą skambesio nuspėjamumą (girdint bukai aptašytą strum’inimą ir banalias progresijas, nesudėtinga intuityviai pagauti, kada kas kūrinio metu persimainys) — elementarios dainų struktūros, nors ir dalinai apeliuoja į technišką (bet jokiu būdu ne math pakraipos) rezultatą, labiau iš flanelinės praeities trūkteli Foo Fighters keliamą agoniją arba paprasčiausią jaunų-vyrų-su-gitaromis povyzą, šįsyk atsiduodančią urban-populizmu: miesto lyrika be taikiklyje apibrėžtos auditorijos.

Keturios neilgos ir gana spartaus tempo dainos, kita vertus, dalinai pritinka vasaros palydos melancholijai ir įsismelkiančiai solastalgijai (namų ilgesys tebeesant juose, bet pakitus jų atmosferai) — bet tik tokiu atveju, jei jūsų vasara įkomponuoja skrydį longboard’u renovuoto parko taku, airpod’us dengiant pusilgėms sruogoms. Albumas neišvengiamai perša lengvą siautulį mieste (vietoje ‘warmth punk’ tiktų ‘leisure rock’), grįstą tiek nupiginta romantika, tiek atsainiu polėkiu, tiek ir virulentiško nerimo įkrova. Vis dėlto, atrodytų, tokia muzika įpareigotų transliuoti kur kas turiningesnį ir apčiuopiamesnį emocijų užtaisą, gebantį teatrališkai sužadinti energijos pojūtį laviruojant jautros palete, tačiau per beveik trylika minučių užgimstantis šis vyriškojo post-rokenrolo derivatyvas nužudo bet kokią proponuojamą šilumą ar artumą, nes lieka tik blyškus gitarų šokis, neinspiruotas songwriting’as ir įkyrios apatiško vokalo apsukos su kartkartiniais šūksniais.

Taigi, atrodo, gausesnė emocionalumo ir pasijos porcija galėtų užsimegzti nelanksčių kompiuterio smegenų generuojamoje elektronikoje, o čia tarpsta nebent nepasotinamas ilgesys kažkokiam prarastam draivui (galbūt ta pati solastalgija — namai be namų), į kurio vietą dabar įsisuka garažinės repeticijos (stygas ir būgnų lazdeles minkant dėl dar neprasidėjusio šildymo sezono sustirusiais pirštais) prasigrojimo vertas pusfabrikatis, kuriame anei intymumo, anei pankroko. Galbūt kadaise ir buvo galima sieti tokį sausą brazginimą su veržlia jaunystės vara, bet šiandien norėtųsi bent krislo deviantiško ar transgresyvaus eksperimento ir labiau tiesioginės konfrontacijos su esama tikrove, o ne paik(inanči)o ir baimingo atotrūkio nuo jos, pasireiškiančio muzikaliai abejingomis manieromis, girdimomis šiame EP, labiau pavadintiname ‘Vilnius Lack of Space’.

Žinoma, trumpagrojis (beje, finansuotas Lietuvos kultūros tarybos) jau palengva prekuperuotas ir užprogramuotas susilaukti tam tikro vietinių — draugų ratelių, pažįstamų-pažįstamų ir chebrantų — palaikymo, bet, jau gaištelėję laiką šioms perrūgusioms nuobezdoms, karčiai stebimės, kaip šitokie ‘devyniolikto vandens nuo kisieliaus’ išmilžiai, visiškai ne(be)atitinkantys miesto ritminio charakterio, sugeba sukrapštyti bent unciją minimalaus aktualumo; identišką išvadą galima adresuoti ir kultūriškai tos pačios monetos antrajai pusei — geležine tarka išskalbtos monotonijos zyzekliams Akli, kurie, kad ir kokį neužpildomą void’ą atstovautų, iliustruoja, kas blogiausia yra su lietuviška muzika.

Tad jei ko ir pilna čia aptartame ‘šiltpankių’ produkte — sugedusiu dalelių greitintuvu besiakumuliuojančių tuštybės sąsūkų ir nebyliai kompulsyvaus skatinimo išjungti. Antropologas Marc Augé yra pasiūlęs patogų ‘non-place’ konceptą, skirtą nusakyti erdvėms, stokojančioms socialinio/bendruomeniško turinio ir kupinoms liminalumo, laikinumo, anonimiškumo, pereinamumo. Ir kas įdomiausia — labai dažnai tokioms ne-vietoms yra būdingi transakcijų procesai.

 

Refrenų Pelenguotė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.