Švytintys lūkesčių toksinai: Burial ‘Chemz’

Publikuota Facebook paskyroje

Taigi, naujasis Burial singlas.

Kuklusis kūrėjas, būdamas šiokiu tokiu redkolegijos pusdieviu, o ir apskritai nusipelniusiu garage paladinu, pastarąjį penkmetį savaisiais ieškojimais svirdulingai balansavo ant ‘nurašymo’ ribos: arba traškios ir apgaubiančios, bet nuobodokos ir niekur nevedančios ambient plokštikalnės (savo vietą visgi radusios ‘Tunes 2011-2019’ rinktinėje), arba gan smarkiai nuo pageidautino kurso devijuojantys eksperimentai, kurie tarytum išduodavo visą betoniniu dribsmėliu perlaik maitintą ‘Ukų’ ūko dvasią.

Mėnesio pradžioje su pervėdinto kafeterinio mikrohauso miegaliumi Four Tet ir niekaip savęs neleidžiančiu užmiršti blogiausios-geriausios-grupės ‘gelmingu’ balsu Thom Yorke paleistas neįkvėptų & neįkvepiančių dainų duo nuteikė ir skatino manyti taip pat. Vis tik, apart šių bereikalingų nuoslydžių, praėjusiais metais sulaukėme ir nuolaužomis pulsuojančių sparčiojo-garažo žanro gaivalų rekonstrukcijos ‘Claustro’ — būtent nuo šio intensyvesnio takelio dinaminio įdirbio atsispiria ir naujausiasis ‘Chemz’, į grotuvą pasibeldęs nelauktai ir netikėtai.

Kibirkščiuojantis dvylikos su puse minučių pasakojimas, įsiūlantis paradoksaliai drąsų ir iš pažiūros rizikingą sintetikos tirpalą, kuris, sveikintina, jau spėjo balkanizuoti klausytojus: ‘prastai sumiksuota’, ‘nesijaučia bosas’, ‘pasenęs skambesys’, ‘per saldu’. Kiti, tuo tarpu, gyrė atbulą Burial salto link šviesesnės reivo spinduliuotės, kuri šiame progresuojančiame kratinyje įcementuota optimistiškais trance sintezatoriais ir šaltai nuskaidrintais vokalo semplais, kurie, priešingai nei žinomiausioje šio prodiuserio katalogo pakampėje, yra labai high-in-the-mix ir ‘suliesinti’ kone iki perkreiptų chiptune ir nightcore šaržų.

Čia, nors ir nekonvencine bei obfuskuota forma, girdimai pragysta seni triukai — besitęsiantis žaidimas garso sluoksniais, planų kombinacijomis ir skambesio lygmenų proporcijomis. Panašia maniera, kaip ir anksčiau, įtraukios balsinės kilpos išlieka vienu iš vedančiųjų motyvų, visą duobėtą ritminę trasą papildančių, sprendžiant iš žodžių, melancholišku netekties / prarasties ir artumo / prieraišumo naratyvu, kuris, nepaisant rūškanos lyrikos, yra energingas ir savaip nuotaikingas. Martino Heideggerio ‘Longing is the agony of the nearness of the distant’ infekuojamas maniakišku imperatyvu džiaugtis tuo, kuo džiaugtis negali, arba mėgautis tuo, kas uždrausta.

Galbūt Burial šitaip įgarsina numanomą įstangą suduoti maksimaliai kontrarianistinę inversiją — mestelėti kuo pakiliau ekstatišką, kuo tyriau euforizuotą ir mirguliuojančiame transe skendintį reivo ‘daužalą’, kai jo prideramai realizacijai sąlygų nesama. Tokiu būdu ‘Chemz’ stingdančiai užsisriegia kartaus neišsipildymo reverberacijoje — narve kalinamas žvėris, kurio riaumojimas sklaidosi į tylančius aidus, atsitrenkiančius į klaustrofobiško kambario sienas arba kiaurai gręžiančius mūsų smilkinius. Singlas interpretuotinas mažų mažiausiai dvejopai: ir, viltingai mėginant užpildyti ‘atitverto’ objekto įkurdintą tuštumą, kaip tradicinis vakarėlių gedulas, ir kaip ateitin nutaikytas spekuliatyvus pažadas.

Šitokia graužaties sūkuriais filtruota ‘rave from the grave’ idėja veikiausiai pagrindžia, kodėl aptinkamas toks prieštaringas žemo dažnio stygius: klubinė kompozicija ne klubui. Greta to, visa trukmė ir sustyguota struktūra su dermingomis kaitomis yra išdėstyta tinkamai, tiksliai ir apgalvotai — taip, kaip Burial ir būdinga; įtempkite ausis trupinamoms detalėms (šių kiekis, žinoma, neprilygsta fenomenaliajam ‘KindredEP). Viena tokių yra link finišo keliems mirksniams pasigirstanti frazė iš 2011 m. kūrinio ‘Street Halo’ — turbūt tai kažką sugestijuojanti semantika, o gal paprasčiausiai pasroviui išpuolusi nuoroda: atkreiptinas dėmesys, kaip sklandžiai žodžius ‘Possess me’ užlieja ‘It always possessed you’, neišvengiamai apsėsdami paklydusią ir apniukusią atmintį.

Taip, leidinio tonas, nors ir su nebūdingai aktyvia žaisme, bet kokiu atveju pasistengia juodžiausiu rašalu išraižyti būtinosios tamsos kaligrafiją, vagojančią nujautrintą siluetą, išvilktą į vienišą šizo-pasivaikščiojimą po miegančius kvartalus. Arba tai — sodrus antpuolis prieš nuobodulio industriją bei aklavietę zonduojantį kosminį pesimizmą: lyg patsai Scooter būtų užsimaukšlinęs kapišoną ir tyliai sau besišypsodamas pasileidęs į sporadišką doomwalking’ą pro nakčia nušviestas vitrinas su negyvais, amžiams suakmenėjusiais, bet stilingais ir puošniais manekenais.

Todėl sultingai sumišę chemikalai lūžinėjančių ritmų sekomis prieš nosį tiesia esamos realybės variacijos brėžinį — tarsi neatitraukiamai įsikibusį į praeities kaleidoskopą, bet tuo pat ir su stebėtinai teigiamai alsuojančia erdve (iš)bandymams, kuriais blaškomasi šiame apgriuvusiame nepaaiškinamo ilgesio mauzoliejuje. ‘Chemz’, kultūrine prasme, yra alternatyvus scenarijus daugelio ilgai laukto kompiuterinio žaidimo Cyberpunk 2077 nuotaikoms, palydėtoms smaugiančiomis glitch’ų grandinėmis, antiklimatiškais nusivylimais, ‘nieko naujo’ atodūsiais ir niežulingu suvokimu, jog likome apgauti.

Naujoji Burial alchemija yra vienas didelis glitch’as diskografijoje, bet malonus ir, svarbiausia, nepasiduodantis šabloniniam ‘outdated’ linijiškumui ir numeracijai — nežinios laikams siūlomas Žinojimas, kuris puse pėdos peržengia ‘tai, kas patikrinta’ formulę. Skeletiška (nek)romantika tręšiama iškilmingesne ‘more of the more’ skambėsena, randančia jungtį su kaukėtuoju metropolio anonimiškumu.

Kai ateityje daugiau praeities ir praeityje daugiau ateities, nei dabartyje dabarties, projekto tiekiamas nesudrumsčiamas ir enigmatinis hesichazmas tęsiasi — įdomus ir patraukiantis ‘Chemz’ dreifas link tikslingos nejaukos kupino ‘naujai seno’ leidžia spėti, kad 2021-uosiuose dar kažkas liko.



Refrenų Pelenguotė

***

Atsakymas į skaitytojo komentarą

‘Na tikrai kad ‘šioks toks pusdievis’, kai net patsies Heideggerio ištaros atranda savo vietą Burialo bangerių apibraižymuose. O šiaip nice, pagaliau parašėt kiek daugiau ir eksplicitiškiau apie jojo kūrybą, nes, kiek pamenu, jau kažkur prieš porą metų buvo žadėta plačiau parašyti (berods įraše apie Cosmogrammą šitoks žadėjimas buvo numestas) apie šitą mitais apipintą muzikantą-vaiduoklį. Na, kita vertus, palaukti buvo verta — gavosi glaustas, taiklus ir (kaip ir patsai muzikinis gabalas) nesitikėtai, paradoksaliai savalaikis teksto įrašas, žodžiu, susiskaitė labai maloniai. O ir anapus sudėlioto techninio-estetinio deskriptyvizmo, mano menku suvokimu, rašliava yra taikli ir vykusi — pastaruoju metu visokiose komentarijose tenka regėti tokių teikų, neva “diskursas aplink Burialą yra perdėm intelektualizuotas ir cringe“, “Burialas tiesiog gamina kokybišką emocinę elektroniką“ etc., tai, man rodos, šitas raitupas tokius redukcionizmus sėkmingai nuneigia ir Burialą labai patogiai įvynioja į nūdieninį hauntologinį diskursą, netgi su kokiom tai spekrealizmo charakteristikom. Nice. p.s. liaudis laukia nesulaukia trigrašio galutinės 2020 gaminių chierarchijos.’

Ačiū.

1. Heideggeris nėra nesuderinamas ar kažkaip atitolęs nuo to, kaip galima mąstyti apie Burial muziką ar muziką apskritai, bet čia pavartotas tik žurnalinis aforizmas, tinkantis prie ‘Chemz‘ girdimų dvilypumų.

2. Tvirto pažado niekada nedavėme, tuokart tik užsiminėme, jog opcija neatmetama. Be to, ten apie pabodusį ‘Untrue’, o kas apie jį dar neparašyta? O ir šiaip, apie Burial rašyti nėra lengva, nes į drobę braunasi visi Simono Reynoldso, Marko Fisherio ir kitų savo laiku anuo besižavėjusiųjų porinimai, šiandien tapę tiek ‘points of reference‘, tiek mąstymą blokuojančias raktažodžiais. Burial recenzijos ir teorizavimai jau virto savotišku žanru, įkyriai mosikuojančiu savo per šitiek metų nusistovėjusiais paruoštukais. Tad kad ir koks kūrėjas būtų paslaptingas ir, kaip pats save apibrėžė, ‘low-key person‘, apie jį ir jo darbus prirašyta tiek daug, jog tai neįkvepia tęsti šią tradiciją, tik lietuvių kalba.

3. Dėl ‘techninio-estetinio deskriptyvizmo’, tai, nors ir šį visados galima keikti, bet būtent Burial atveju jis azartiškai tampa įdomesniu, nei tų pačių hauntologijos ar prarastųjų ateičių klišių vanojimas, prie kurių neprisilietus visgi sunku išlaviruoti, antraip gresia, kad liks tik pratybinė beletristika apie tekstūras — kultūrinio-istorinio konteksto požiūriu, taip, Burial yra giliai įsiskolinęs reivui, bet ‘Chemz‘, priešingai, nei kone visa kūryba iki tol, reivą ištraukia į ‘dienos šviesą’, t. y. tai nebėra ‘reivo mirties šmėkla’, ‘išblukę UKG atoaidžiai’ ar ‘išsekę praeities ūbavimai’, o gana tiesus ir in-your-faceenergy flash‘ driokstelėjimas (ne, paties reivo neprikelia — tesiilsi), kurio nepavadinsi parodija, o veikiau duokle ir prodiuserio ‘mynimu ant gazo’ (kuriam turbūt labiausiai prilygsta ‘Temple Sleeper‘) — jei beveik visi jo leidiniai konceptualiai suredukuojami į ‘death of the rave‘, tos pačios ‘emocingos elektronikos’ ar tiesiog ‘ūūū, kaip tamsu Londėj’ obalsius, kodėl to neapvertus ir nepažaidus savotišku hyperpop manevru, nebūnant pernelyg rimtu bei šitaip dar ir išvengiant tapimo savo paties šešėliu?

4. ‘Diskursas aplink Burialą yra perdėm intelektualizuotas’: teko susidurti su tokiais pasisakymais, bet galima paprieštarauti, kad yra veikiau atvirkščiai — intelektualizuotas (taip, kaip norėtųsi — be šabloninių špargalkių iš The Wire ar Pitchfork) per mažai, bet tam yra suprantamų priežasčių. Visa ta ‘intelektualizacija’, kiek teko susidurti, tebeatsimušinėja į kelias nudrožtas sąvokas ir parankines nuorodas, bet dalinai prie to prisideda ir tai, jog Burial skambesys išgvildenęs tvirtą liniją ir distinktyvų braižą; sunku rasti neapverstų teoretinių akmenų, kai pats muzikinis penas jam yra nejudrus ir tik minimaliai švytuojantis į šonus. (Dėl to ir absoliučiai visas future garage bando skambėti it Burial, bet šis dėl savosios produkcijos ypatumų visad lieka laipteliu aukščiau). Todėl galbūt nereikia persistengti gręžiant jau ir taip išsemtą šulinį — ar verta labiau sukti galvą ir ieškoti konceptų, parodys tik pats Burial, jei tik pernelyg nesės ant nauja banga atgimusio (kaip gan nerefleksyviu revivalizmu, visiškai priešingu hauntologinei savivokai) trance, kuris kol kas, aptariamo singlo atveju, šalimais visos 2-step ir breikbyto audros, yra tinkamai neperspaustas prieskonis.

5. Na, o kalbant apie mūsų ‘firminę’ metų pabaigos šimtinę, redakcija vienbalsiai sutaria, kad kuo toliau, tuo 2020 m. muzikaliai labiau seko ir prastėjo: pirmas pusmetis dar turėjo tvirtesnių kabliukų ir užčiuopiamesnių gūsių, bet antrasis jau pasižymėjo nuviliančiu, bet numanytu atoslūgiu. Aišku, visad galima kasinėti kokią nors nišinę elektroakustiką ir ja užpildyti įvairovės nepriteklių, bet šiuomkart Š.T. nusprendė nesumuoti geriausiųjų. Nebent stebuklingai atsirastų substancialus kiekis (o ne ‘liaudis’, kurios referentas yra vienas asmuo) to pageidaujančių — iš visų perklausytų tonų sudėti šimtą kažko vertų leidinių nėra neįmanoma. Beje, kaip bebūtų paradoksalu, šie metai lietuviškai muzikai yra nepalyginamai geresni už praėjusius — įsimintinų ir paklausytinų albumų kiekį galima užlenkti netgi dviejų rankų pirštais.

7 thoughts

  1. Šuntanti, gelbėk! Kur galėčiau rast niūchų scenos žodyną be penkių minučių tęčiams su visais reiveriais, tranzeriais, noizeriais, gotais ir paaiškinimais kas kur kaip su kuo. SOS!!!!

    Patinka

    1. Ech, kartais prieš kažką komentuojant verta stabtelėti ir keliskart pagalvoti — ar tai tikrai bus bent truputį juokinga? Jei ne — ar prasminga, ar verta tavo pačios/paties laiko? Mūsų spamo filtre randama botų proza įdomesnė už tokias silpnumo vedinas išdaigas.

      Patinka

    1. Nuomonė apie Soulseek yra gana konkreti ir vienareikšmiška — veikiausiai patikimiausias ir operatyviausias būdas gauti muzikos tuomet, kai niekur kitur ji nerandama. Taip, tas ‘niekur kitur’ yra stream’inimo platformos, tačiau vargu, ar verta priešpastatyti ‘Soulseek vs. Spotify’ į dvikovą, kuomet labai reikšmingą poziciją užima Bandcamp; taip pat nemažai puikių albumų sukelta ir į YouTube.

      Turbūt, nieko naujo ir negirdėto, opiausia Spotify vartojimo problema yra visa ta etika dėl varganų užmokesčio tarifų atlikėjams, bet susilaikymas nuo šios medijos ir jos boikotas atrodo juokingai, juolab žinant, kokioje visuomenėje gyvename. Daugybė žmonių puikiai suvokia, jog Spotify smarkiai išnaudoja kūrėjus, tačiau vis tiek reguliariai naudojasi, išsiperka premium’ą ir panašiai — tą galima paaiškinti jau įsisenėjusia monopolizacija, kai vis daugiau projektų yra priversti ten talpinti savo produkciją, nes į Spotify įsikrausto vis daugiau klausytojų.

      Viena vertus, todėl, kad ši platforma yra itin tinkama greitam ir patogiam muzikos vartojimui — net ir tiems, kurie klausosi albumais, o ne grojaraščiais (kurių sudarinėjimo galimybė turbūt yra pravarčiausia šio tinklo funkcija) ir pavienėmis dainomis; be kita ko, ten atsiranda vis daugiau darbų, kurių Spotify ‘atrakcionuose’ nesitikėtumei išvysti. Kita vertus, dėl to, jog kinta pačios gyvenimo ir kasdienos sąlygos, kurios neretai nebeleidžia muzikai ir jos archeologijai skirti tiek daug laiko. Gera iliustracija yra visas tas laikas, kurį reikia skirti albumo atsisiuntimui (o Soulseek’e, jei albumas yra labiau nišinis, tai gali užtrukti) ir jo įsikėlimui į telefoną, jei norima klausytis ne tik prie kompiuterio.

      Jei siekiama muzika domėtis ir ją kasinėti intensyviau, visa ši besisumuojanti trukmė, šiaip jau pavieniui nesanti itin ilga, tampa lemiamu stabdžiu — lygiai tas pats yra ir su filmais / serialais Netflix’e, kuris siūlo greitą prieigą prie objekto, bet tuo pačiu, kaip ir tas pats Spotify, susklendžia kultūrinį domesį ir jo potencialus užsiaurintoje ‘suggestions’, ‘up next’ ir ‘just for you’ tinklainėje, suspenduojančioje savarankiškesnį ir mąslesnį atradimą, nes šis filtrais nuvarva į ‘Discover Weekly’ srutų duobę, tapusią muzikaliai luošinančiu plotu, kuris kassyk pergrupuojamas nepatikimų atsitiktinumų, nulemiamų monetarinio pasiskirstymo ir apstatančių klausytoją trend’ų ribomis (čia tokiu atveju, jei Spotify pasitelkiamas ne tik, kaip muzikos klausymo, bet ir šios ieškojimo priemone). Net ir žinant pastaruosius trūkumus, Spotify yra taip nepajudinamai užgrobęs rinką, kad dažnai personai, bent kiek trokštančiai muzikos figūravimo aplinkoje, tiesiog nepalieka visą šį komfortą atsveriančios alternatyvos.

      Todėl, kalbant apie stream’inimo ir pagarbos atlikėjams sampyną, čia nepralenkiamu tampa Bandcamp’as, o Soulseek anaiptol nėra atgyvena (senas =/= pasenęs), bet veikiau užtikrintas ilgamečių (ir ne tik) muzikos mylėtojų lobynas, kuris nebūtinai turi egzistuoti, kaip atsvara arba priešnuodis Spotify, nuo kurio įtakos vis tiek nepabėgsi net ir tada, kai nuo jo visaip mėgini atsiriboti ir nesinaudoti.

      Patinka

  2. O torrentai? Etika vs. prieinamumas? Ar yra riba tarp ubago, kleptomano ir entuziasto? Nemokėsi gi už fizinį cd only albumą skirtą tik Australijos vidaus rinkai $50 be siuntimo vien dėl perklausos. Žalia šviesa, jei be afišavimo? Visi labai jautrūs ta tema, tad klausiu jūsų, žmonių, kuriem kultūra nėra vien tik spotify/netflix algoritmai.

    Patinka

    1. *Sąvokos, ar veikiau etiketės, kaip ubagas ar kleptomanas, su savimi valkioja bereikalingą moralinį šleifą. Lyg padarytas nusikaltimas, jeigu jis apskritai gali papulti į nusikaltimo apibrėžties lauką, kurio masto geba ar tiesioginis turinys turėtų aiškią, ar kone savaime suprantamą ‘apykaklę’. Juolab, kad greta tokio, norom ar ne, įsmunkančio prekinio puritonizmo, eina tam tikra piratavimo vietą daiktų tvarkoje pervertinanti romantika, sukraunanti kalvinistinę gėrio-blogio teologiją ant to, kas iš esmės tėra klausimai apie prieigą.

      *Klausimai apie prieigą, tokio vertinimo rėmuose, neišvengiamai linkę transformuotis į klausimus apie teritoriją ar nišas – kas verti ar kas nusipelnę jose apsigyventi – kokie žingsniai yra moraliai vertingi nusipelnyti šios privilegijos.

      *Tokia pat abejotina yra ir galimybė tiesiogiai nutiesti kelią iš vartotojo perspektyvos, jog kažką vagi, nes tai, ką šiame apsikeitime galop vartoji, yra ‘kopijos’. Sunku būtų tiesiogiai su procesu ir jo produktais ginčytis, kuomet rekonstruodamas įvykių grandinę ir šios objektus, tiesiog tolsti nuo pradinio ‘vagystės’ faktoriaus. Akivaizdu, kad pati industrija, arba dariniai, besipelnantys iš kūrinio, yra labiau apie platformizaciją, vartojimo aplinkas ar prieigas prie jų, gerokai nutolusių nuo tokio vertinimo įdarbinimo, nes pagrindinės problemos jau kitur, ir jos kur kas aktualesnės, nei kažkas, vartojantis turinį už viso to vartų.

      *Čia toks nostalginis vertinimas, kadangi žodis ‘vagystė’, kaip abjektas, bent jau kontraste su savo pasišlykštėjimu, labiau nurodo į paprastesnės dalykų tvarkos ‘neverlendą’.

      Vibracinės Rakštys

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.