Manifestas

Nesankcionuoti šokiai apie architektūrą

1. Šuntantis Trigrašis save identifikuoja išraiškos ir debato bloko viduje, tarp sukąstų dantų.

2. Paskata šiam dalinai poptimistiniam blogui gimė iš neapsikentimo dykinėjant po niekad nuo kritikos ir analizės sausros negydytą vietinę muzikinę spaudą.

3. Šios šalies kultūrinėje, meninėje, publicistinėje, pramoginėje, internetinėje spaudoje skrebenant apie muziką itin remiamasi pirminiu afektu, momentaliais įspūdžiais, sumišusiais su pažintimis, kontaktų nubraižytomis asociacijomis, simpatijomis ir asmeniniais palinkimais juodos/baltos spektre.

4. Dominuoja referentinis, informacinis, wikipedinis stilius, negana to, dar ir su skatinamaisiais gaidukais, beveik visuomet kviečiančiais ir raginančiais gailestingai žeminti standartus bei griūti po ‘kaip Lietuvai, tai gerai’ (arba senu lozungu ‘rinkis prekę lietuvišką’) volu.

5. Jeigu muzika anksčiau tarnavo kaip vidurio reguliatorė tarp emocijos, kuri per jos filtrą įgauna savo išraišką, tai dabar ne ką mažiau svarbu peržiūreti šio proceso reverse engineering pasekmes.

6. Nesiviliame pateikti rimtos pretenzijos tam, kas dabar rašoma — veikiau burtis į paraštės diasporą, nesižieduojančią su jokiomis kitomis apžvalginėmis iniciatyvomis, o tik su tuo, apie ką ir kaip jos rašo.

7. Šalin trumpalaikius pirstelėjimus, renkančius pilnas sales ir tampančius kuoduotų Kudirkos aikštės skeiterių himnais, greitai išsivadėjančiais į ‘like jei klausai 2018’ šūksnį tyruose.

8. Paraštė nebūtinai gali būti pagrindinio lauko periferija, o atskira, savitai susiformavusi kryptis, jei ir neprasibrausianti į plačiuosius puslapius, tai bent įsakmiu pirštu pagrūmosianti, kur baigiasi kartelinė uroboro formos savikruša.

9. Dažnai panašių grafomanų saviraiška yra ribojama leidinių (ir pačių autorių) viešumo, oficialumo bei leistinos glaustos ir redaktoriaus kastruotos apimties, neretai privedančios iki kapsulės dydžio patampymo. Mes patariame: jei jau kapsulė, tuomet verčiau cianido.

10. Dirbtinio stygiaus (artificial scarcity) logikos neršto tinklas nėra barjeras mūsų išraiškai, identitare jobanas blet.

11. Tavo copywriter‘io kredencijos ir CV delionė iš straipsnių, parašytų apie naują kavos rūgpienio barą, kuriame groja tavo draugelio sukuruotas pleilistas, o atidaryme garsinę juostą perkirpo vietinė pažiba ūsuotas riestainis — už šios užkardos nebegalioja.

12. Muzika nėra apibrėžiama vien tik diskursinėm špargalkėm, banaliais superlatyvais ar prielankumu, bet tuo pačiu ir skundais, nepasitenkinimu, jos perdirbimu, neatsižvelgiant į autoriaus intencijas ar jo parašo po teisėmis retoriką. ‘Muzika pati sau’ tėra sociologinė abstrakcija — sofistikuoto pastišo vienakalbė apologija, neapibrėžianti nei lokalaus, nei platesnio lauko dinamikų.

13. Muzikos kūrinys ne visada gali būti redukuotas į jo tapatybę, o analizės vakuumo pilna ‘kritika’, neinanti toliau nei tapatybės nustatymas ((mikro)žanro etiketės užklijavimas, panašumų išvardijimas) gali išleisti iš akių svarbiausius kūrinio aspektus. Savaime suprantama, tai nereiškia, kad visi kūriniai verti analizės, ar kad klasifikacija ir kategorinis štampas bandant suprasti dalykus negali būti naudingi.

14. Medijoje periodiškai pasirodo saugios, konformistinės rašliavos, veikiau atliekančios vidinės virtuvės afiliacijų rato protežė užsakomąją populiarinimo, reklamos ir promotion’o paskirtį — šiame sandariame ir izoliuotame aidų kambaryje savi saviems meiliai glosto galvas. Beveik nuolatos tai veikia kaip liaupsių prisodrinta circle jerk’inė komunikacija. Nes yra ką prarasti, jei būtų kitaip. O mums — nėra ko.

15. Ar pramoginis, ar išpirktas marketinginis tekstas — vis vien plaukia tos pačios šūdų baržos praskalautais ratais.

16. Beveik kiekvienas egzistuojantis muzikinės apžvalgos aktyvas, jei pastebimas, išpopuliarėjantis ir pripažįstamas, ilgainiui yra monetizuojamas, ir rašoma dėl to, kad atsiranda suprantamas skatinamasis motyvas, o tuomet jau inertiškai tenka rašyti taip, kad būtų paklausu ir atsipirktų.

17. Perėmimas opozicijos tarp to, kas tampa, ir to, kas turėtų būti, nereiškia optimizuoto kritinio lauko, kurio skaidulos yra vienintelė aktuali medžiaga kalbai su ir apie muziką, bet veikiau bandymas sintetiniais blyksniais išsirauti iš savimi patenkintos marketingo ‘ranka ranką plauna’ pozos, sukuriant erdvę kalbai, kurios dar nėra.

18. Dauguma rašo kaip entertainer’iai, kaupiantys dujinės vertės socmedijų kapitalą ir siekiantys pilti pramoginį turinį, sulauksiantį palaikymo, pritarimo, nykščių į viršų ar patapšnojimų per petį iš kostiumuoto cukraus barstytojo už produktyviai sugeneruotą metrą. Jei pasisukama į negatyvesnę pusę, tai tik dėl skandalingesnės kontroversijos ar provokacinės dūmų sienos.

19. Keli feisbuko kartkartinio tekstinio turinio apie muziką puslapiai iš jau skęstančios geldos mėgina kapanotis dalindamiesi buku tręštančio interneto žarnyno humoru ir vietinių trumpalaikio dėmesio magnetų nuotykiais, o jei evoliucionuojama lig tinklapio, stipriausiu jo pasiekimu tampa kokteilių meniu sudėties paklodė.

20. Muzika narpliojama su per menkai ištupėta bravūros smarve ir užsidedant suskilusius arklio akinius: jei ignoruosime laikinu piršto pavedžiojimu susegamas trajektorijas, iš esmės nerašoma apie platesnius, globalesnius, struktūrinius ir sisteminius reiškinius bei fenomenus. Juo labiau, netiriama jų kilmė, aplinkybės, įtaka. Albumams, atlikėjams, stiliams beveik niekad nesuteikiamas socialinis, istorinis, materialus, geografinis, techninis kontekstas; nebrėžiamos sąsajos, nejungiami taškai.

21. Per dažnai pasitenkinama klausimais, kas yra kuriama ir kieno tai daroma, bet per retai — kodėl ir kaip tai sukurta. Knebinėjami tik simptomai, paaštrinti ‘žinau, ko nori skaitytojas’ formalizmu.

22. Anoniminio rašymo apie muziką tendencija Lietuvoje nėra pakankamai sutinkama bei išplėtota, tačiau suteikia progą kraugeriškiau mėsinėti ant operacinio stalo stringančius organus, paliekant tik spėlioti, kas chirurgai.

23. Puikiai nutuokiama galima replika, kad slapstymasis po pseudonimais yra baimė teptis rankas, tačiau būtent to ir vengiame: nenorime įbristi į prelegentų žiovulinguose podcast’uose roles, parodomųjų diskusijų dalyvius ar tapti kviestiniais korespondentais, gražbyliaujančioje ekstazėje panardinančiais mamontovo pagirių jauniklį.

24. Anonimiškumas — pravartus respiratorius, neprisileisiantis įsipareigojimų ir atsakomybės infekcijų.

25. Nesame naivūs ir nemanome, kad tinklaraščio formatas, leidžiantis tėkšti riebesnius tekstus su įnepatoginančia gelme, išskleis statistinio skaitytojo dėmesio ir koncentracijos išlaikymo trukmę.

26. Nesame tiek naivūs ir nemanome, kad įkyriai haliucinuojamas objektyvumas egzistuoja — neprivalome nuolatos išklausyti abiejų pusių ir bandyti iš skirtingų nuomonių išvedinėti aritmetinius vidurkius ar išrinkti mažiausius bendrus kartotinius. Bėda ta, kad tų skirtingų nuomonių vargiai ir beesama — tik vienas girdimas diskursas ir minimalios ašinės jo variacijos.

27. Siekiame nuveidinti muziką ir nebepaeinančiam organizmui vietoje klibančių protezų augmentuoti energingos kraujotakos raumenį.

28. Tu mums ne seniukas — pats savižudiškais piruetais brėži linijas savęs išsekinimui, o mes tau ne alibi — ką pašikai, malonėk pats ir išsivalyt.

 

Vibracinės Rakštys, Suvalkijos Bizūnas, Refrenų Pelenguotė